Gerbiamieji skaitytojai,
norėdami labiau atliepti Jūsų poreikius bei lūkesčius, parengėme ir maloniai prašome užpildyti nedidelę anketą
http://apklausa.lt/f/-mokyklos-ziniu-apklausa-y3frrcw.fullpage
Dėkojame!
ŠMM Komunikacijos skyrius
Dailės mokytojas, Metų mokytojo premijos laureatas Romas Pučekas yra vienas iš tų, kurių dėka mažas Dusetų miestelis garsėja aktyviu kultūriniu gyvenimu. Kartu su buvusiais mokiniais, paties išaugintais menininkais, įkūrė dailės galeriją, subūrė iš šio krašto kilusius ar čia gyvenančius dailininkus. Jų parodos rengiamos Lietuvoje ir užsienyje, o svečiai iš kitų šalių atvažiuoja į plenerus Dusetose.
Mokiniai stengiasi neatsilikti nuo savo mokytojo. Laimėjimai tarptautiniuose dailės konkursuose tapo kasdienybe. Mokytojas kruopščiai atsirenka, kokiuose konkursuose dalyvauti – visur neįmanoma spėti.
Dusetų meno mokyklos mokinių darbai stebina profesionalumu, kūrybiškumu, originalumu. Ar žinote, kad molio dirbinys gali atrodyti kaip metalo statulėlė, jūros išskalautas roplio kaulas ar suaižėjusi uoliena? „Mokinys turi nuolat nustebti, antraip jam bus neįdomu. Nuolat kuriu vis kitas užduotis, ieškau, ką įdomaus ir kaip galima padaryti iš molio, iš kitų medžiagų“, – sako R. Pučekas.
Pasivaikščiojus po Dusetų meno mokyklą, apsilankius keramikos dirbtuvėse ir pasižiūrėjus į mokinių darbus neatrodo, kad čia būtų provincija. Visi eksponuojami darbai – tapybos, grafikos, keramikos – labai įdomūs, netikėti. Kaip pasiseka pritraukti vaikus papildomai mokytis dailės, atkleisti jų talentus? Juk vaikai po pamokų mieliau sėdi prie kompiuterio ar laksto lauke.
Vaikai į dailės mokyklą ateina todėl, kad pasinaudojame jų įgimtu noru žaisti. Tik čia žaidimas vyksta ne kompiuterio ekrane, o popieriaus lape ar lipdant iš molio. Labiausiai vaikus žavi keramika, nes čia yra daug paslapčių, iš tokios, regis, negyvos medžiagos kaip molis galima padaryti daug įdomių, netikėtų dalykų.
Esu sugalvojęs įvairiausių molio formavimo, dekoravimo būdų. Vaikai kiekvieną kartą laukia, ką mokytojas dar pasakys, kokias galimybes atskleis. Išties kiekvieną kartą, kiekvieną pamoką reikia sukelti nuostabą, parodyti kažką naujo. Juk vaikai kasdien nelipdys puoduko ar lėkštutės – greitai nusibos. O dailės mokykloje jie mokosi šešerius metus. Įdomu, kad ir patys išranda naujas technikas. Dvi mergaitės atsinešė į keramikos pamoką prietaisą, kuriuo mama smulkina česnakus – tik vietoj česnako įdėjo molio. Iš smulkių molio juostelių lipdėm įvairias vazas, indus. Nežinau, ar mama buvo labai patenkinta, kad virtuvės įrankis nukeliavo į keramikos dirbtuves, bet vaikai tikrai džiaugėsi atradimu.
Dauguma dabartinių mokinių – buvusių mano mokinių vaikai. Kai kuriuos tėvai ir atveža, nes gyvena atokiau, kaime, čia užsiėmimai vyksta po pamokų, baigiasi vakare.
Vadinasi, buvote geras mokytojas, jei patiki Jums ir savo vaikus.
Sakyčiau, man pavyko įminti paslaptį, kaip atrasti talentą, gabumus, kaip juos puoselėti. Gal ne viską žinau, bet priartėjau prie to. Skaičiau daug įvairių meninio ugdymo metodikų, tačiau supratau, kad pedagoginiuose labirintuose greitai galima pasiklysti. Svarbiausia – pajusti vaiką, jo poreikius, norus. Mokytojas turi būti labai atidus ir jautrus. Jei tik vaikas pajus spaudimą, jo noras kurti dings.
Dailės mokykloje stengiamės palaikyti tokią atmosferą, kad mokiniai ateitų ne sunkiai dirbti, o atsipalaiduoti. Per buvimą kartu, dailę vyksta bendravimas, bendražmogiškų vertybių perteikimas. Mokytojas turi suformuoti tokias užduotis, kad vaikas jas priimtų kaip savas, kad jam jos nebūtų svetimos ir primestos. Tada jis būna laisvas kaip paukštis, kuria visai užsimiršęs, kad už jo nugaros yra mokytojas.
Kolegos pasakytų: bepigu Jums, mokote neformaliojo švietimo įstaigoje. Tačiau daug metų dirbote vidurinėje mokykloje su sustiprintu dailės mokymu. Pamenu dailės pamokas Dusetų vidurinėje, jos tikrai buvo kitokios – laisvos, kūrybiškos dvasios. Tai anaiptol nereiškia, kad pamokose vyravo chaosas, kas ką norėjo, tą darė. Kaip rasti sutarimą su mokiniais, kad jie, kaip sakoma, neliptų ant galvos, bet kartu jaustųsi laisvi?
Galbūt mes, mokytojai, esam per dideli perfekcionistai. Norime, kad būtų labai gerai ir iš karto. Betgi mokėmės pedagogikos, vaiko psichologijos, esame parengti dirbti mokykloje, žinome, kokie yra vaikai ir ko iš jų tikėtis. Tiesiog reikia nusiteikti dirbti su vaikais, nesitikint, kad jie sėdės ramūs kaip mumijos – to niekad nebuvo ir nebus. O mokytojas bet kokioje situacijoje privalo išlikti ramus.
Kartkartėmis švietimo bendruomenėje kyla diskusijų dėl menų vertinimo pažymiais. Kaip Jūs įvertiname mokinių darbus?
Priimu vaiko piešinį tokį, koks jis yra. Visuomenėje dar vis iš inercijos galvojama: ai, čia vaikų menas, nerimta. Reikia suprasti, kaip kad yra profesionalių dailininkų, kaip yra tautodailininkų kūryba, taip yra ir vaikų – ir ji nė kiek ne menkesnė nei profesionalų. Džiaugiuosi matydamas, kaip vaikai kuria, kaip atsiranda jų darbai, mezgasi abipusis ryšys: mano – daugiau kaip žiūrovo, jų – kaip kūrėjų.
Pirmosiomis dienomis naujokai dar klausia: kiek man parašysite? Neskubu vertinti, aš kalbu apie jo piešinius, visi aptariame, džiaugiamės jo darbu – ką jis sukūrė, kokias spalvas panaudojo. Po tokių pokalbių jau nebeklausia apie pažymį, nebeaktualu.
Dirbti mokytoju pradėjote iš karto po studijų, iš Šiaulių atvažiavote į mažą Aukštaitijos miestelį. Tai buvo Jūsų pasirinkimas?
Tais laikais veikė paskyrimų sistema. Buvau geras studentas, tad baigiantis studijoms man pirmam pasiūlė rinktis, kur noriu dirbti. Visada viliojo jūra, pasirinkau Klaipėdą. Bendrakursė klaipėdietė pradėjo verkti, kad jos mama serga ir ji būtinai turi grįžti į Klaipėdą. Tiek to, sakau, tegu būna Vilnius. O kartu mokėsi ir kelios vilnietės… Gyvenime niekad nebuvau labai užsispyręs, įnirtingai nesiekiau savo tikslų lipdamas per kitų galvas.
Pasirinko mane. Pasikvietė katedros vedėjas, pristatė man žmogų iš toli toli – Zarasų rajono. Dusetų K. Būgos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Raimondas Gapšys kūrė sustiprinto dailės mokymo mokyklą, ieškojo gero absolvento. Susigundžiau, juo labiau kad Dusetos nebuvo nepažįstamas kraštas, čia buvau lankęsis ir man paliko gerus įspūdžius.
Priprasti mokykloje nebuvo lengva. Pirmiausia trūko metodinių žinių. Daug padėjo R. Gapšys – išties esu jo mokinys. Jis negailėjo patarimų, iš pradžių kartu sėdėdavom ir kurdavom pamokų temas, užduotis.
Dabar pats, jau būdamas mokytojas ekspertas, mokote kitus kolegas, dalyvaujate seminaruose.
Labai vertinu ne tiek įvairias paskaitas, kiek vizitus į kitas mokyklas. Ir pas mane atvažiuoja, ir pats lankausi. Kartais nereikia ilgai skaitomų mokslinių pranešimų – nueini pas mokytoją į kabinetą, gauni viską per keliolika minučių: akimis pasiimi. Nereikia nė klausti, ką tu čia darai – viską sužinai žiūrėdamas į mokinių darbus, kabinete išdėliotas priemones.
Laikausi nuomonės, kad dailės mokytojas turėtų būti aktyvus kūrėjas, parodose dalyvaujantis dailininkas. Skatinu tai daryti kitus kolegas, rajone kasmet rengiame mokytojų darbų parodas. Manau, kad tai labai svarbus ugdymo būdas: mokytojas ne tik moko kitus, bet ir pats kuria.
Kol nebuvo miestelyje galerijos, rengdavau savo darbų parodas mokyklos koridoriuose. Buvę mokiniai jau daug vėliau prisipažino išgyvenę nuostabą: jie pirmą kartą pamatė paveikslą – tikrą, ant drobės, įrėmintą. Galbūt jie net ne pamokose atrado dailę. Taigi dailės mokytojo vieta turėtų būti ir mokykloje, ir po pamokų jis dar turėtų dirbti kūrybinį darbą. Skaityti toliau…
Be abejo, vienas iš sudėtingiausių buvimo mokytoju aspektų – galimybė pasitikrinti savo žingsnių prasmingumą. Kaip tai įmanoma padaryti? Ir iš karto mes stabtelime atsidūrę ties metafizine nežinia: mokytojai labai skirtingi, tad ir požiūris į tai, kas vyksta mokykloje, labai nevienodas; vadinasi, ir savęs tikrinimo būdai taip pat skirtingi. Paprasčiausias, matyt, toks: paaiškinau, atsakiau į klausimus, uždaviau, patikrinau – ir viskas. Nenorite – nesimokykite; tai jau ne mano bėda… Aš nežinau, kiek kolegų būtent taip galvoja ir ar jie yra laimingi…
Yra mokinių (o jų gana daug), kurie apskritai nepasakys tau ko nors asmeniškesnio, ne į pamokos temą. Gali būti tokių klasių, iš kurių neišgirsi nė žodžio, kuris kalbėtų apie mokytojo veiksmų prasmingumą, apie mokinio galvojimą, sukeltą per pamoką. „Po pamokos ilgai mąsčiau – tiek daug dvasinės informacijos, tiek daug“, – įsivaizduojami ugdytinių priėjimai. O jeigu jų nėra, kaltas mokytojas? Kad neišprovokavo aplinkybių tokiems galvojimams atsirasti, ar kad yra naivus savanaudis, kuris tikisi tokių refleksijų?
Aš mėginu galvoti apie pozityvius mokinių žingsnius – kad lengviau būtų, kad, matydamas prasmę, norėčiau būti kūrybiškesnis.
…Vartome „Altorių šešėly“ – knygą esu pasidėjęs ant inkilo. Romanas vis nuslysta, nuslysta. Po pamokos vienas mokinys pasiteirauja:
– Ar galiu pasiimti inkilą? Prikalsiu mažą lentutę, kad knyga nenuslystų. Bus patogiau.
Ir prikalė, ir buvo patogiau.
…Skambutis – dauguma kuo greičiau pro duris. Miglė vis pasižiūri, pasižiūri, o paskui ima lėtai surinkinėti chrestomatijas nuo suolų – mokytojui nereikės.
…Buvęs auklėtinis pasikvietė pas save į kaimą.
– Pasodinsime 50 berželių. Iš pradžių bus tokia kompozicija: dvylika mėnesių, kiekviename spinduly po tris medelius. Per vidurį tuščia; atsigulsiu čia ir mąstysiu…
Apie šią talką papasakojau vienoje klasėje. Po dienos kitos gaunu telefonu žinutę: „Pasikviesiu pas save į kaimą. Nieko nesodinsime, bet vis tiek…“ Skaityti toliau…
Nuo gegužės projekto „Mokausi iš kino“ organizatoriai pristato dar du naujus filmus kinu besidomintiems mokytojams bei moksleiviams. 1–4 klasių moksleiviai galės susipažinti su žaviuoju nuotykiautoju „Kukiu“ (J. Svěrák, Čekija, 2010), o 9–12 klasių moksleiviai – pasinerti į geriausio norvegų metų filmo „Velnių salos karalius“ dramą („Kongen av Bastøy“, 2010 m.). Kaip ir anksčiau, moksleiviams siūloma ne tik žiūrėti filmus, bet ir nemokamai po seansų juos aptarti su profesionaliais moderatoriais ar savarankiškai klasėje su mokytojais, pasitelkus specialias metodines medžiagas.
Pradinukams skirtame filme „Kukis“ vaikai išvys, kaip žaisminga lėlinė animacija derinama su vaidyba. Jie susipažins su astma sergančiu berniuku Ondra ir jo mylimiausiu pliušiniu meškiuku Kukis. Kad ligos simptomai nesustiprėtų, mama išmeta Kukį. Tą naktį berniukas sapnuoja, kaip Kukis patiria daug nuotykių miške, pilname keistų žvėrelių ir būtybių, nusprendęs bet kokiu būdu sugrįžti.
Filmo anonsas:
Nuo gegužės 11 d. vyresnių klasių moksleiviai kviečiami į tikrais faktais peremta norvegų juostą „Velnių salos karalius“. Ji pelnė ir kritikų, ir žiūrovų palankumą. Filmas „Velnių salos karalius“ nukelia į 1915-uosius, į Norvegijos Bastioją, dar kitaip Velnių salą. Čia veikia šiurpus nepaklusnių berniukų internatas – nuo visuomenės atskirti jaunuoliai auklėjami sadistiniais metodais. Situacija pasikeičia, kai vieną dieną į salą išlaipinamas septyniolikmetis Erlingas. Saloje ima bręsti paauglių maištas.
Filmo režisierius pasakoja, kad pirmą kartą apie Velnių salą išgirdo dar augdamas. Vėliau vedinas smalsumo jis nuvyko į Nacionalinį archyvą, kur sklaidydamas senus dokumentus suprato, kad medžiaga yra labai tinkama dramatiškam filmo pasakojimui.
„Šiandien mes didžiuojamės, kad esame malonūs ir mandagūs, kad stengiamės sukurti kitokias pataisų įstaigas, ypač skirtas ilgai kalintiems kaliniams. Todėl žmonės buvo šokiruoti, kai sužinojo, kad būta kitaip. Labai plačiai Norvegijoje rodytas filmas sukėlė tikrą sprogimą, jo premjera sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. „Velnių salos karalius“ parodė, kas atsitinka uždarose institucijose, kai per daug galios atiduodama į vos kelių žmonių rankas. Tai vyksta ir šiandien“, – įsitikinęs „Velnių salos karaliaus“ autorius.
Filmo anonsas:
http://www.youtube.com/watch?v=SqWxM9q56bg Skaityti toliau…
Gegužės mėn. 18 d. – 26 d.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma mokinių dailės olimpiados nugalėtojų darbų paroda „Sparnai. Nuo vėjo malūnų iki…“.
Parodoje – balandį vykusios olimpiados metu kūrybinėse dirbtuvėse įvairiomis meno technikomis sukurti darbai. Šiemet olimpiadoje dalyvavę 63 jaunieji dailininkai iš visos Lietuvos plėtojo temą, kurios pagrindinė idėja – vėjo malūnas ir sparnai. Su aukštaitiško kraštovaizdžio ir laisvės simbolika, Migelio de Servanteso „Don Kichotu“, Leonardo da Vinčio kūryba, įvairiais sparnuotais gyvūnais ar fantastiniais sutvėrimais siejama tema išplėtota iki netikėtų sprendimų, atskleidžiančių beribę mokinių vaizduotę ir išradingumą, gebėjimą naudoti menines raiškos priemones.
Šių metų 18-ą Lietuvos mokinių dailės olimpiadą organizavo Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centras kartu su Švietimo ir mokslo ministerija bei Panevėžio dailės mokykla.
