Mokyklos žinios

Seniai buvau toks emocingas, pakylėtas ir… sentimentalus. Sėdėjau mūsų – Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos – aktų salėje ir grįžau į praeitį, į savo, kaip pedagogo, globojančio mokyklinį teatrą, laikus. Tada, 1989 metais, stačiau Žano Anujo „Medėją“, tuomet pats vaidinau Jasoną, o mano mokinė (dabartinė gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja) Sonata – Medėją… Buvau sukrėstas: anų laikų mano teatralas mokinys, o dabar tikybos mokytojas režisavo būtent tą pačią dramą. Sudėtinga jausena: žiūriu, kaip mėgina įsijausti į vaidmenį Kristina (ji mano vienuoliktokė), kaip Nerijus interpretuoja kai kurias scenas, įsivaizduoju anuos laikus, kaip tada mes atrodėme… Viskas kartu, viskas kartu.

Sunku pasakyti, ką buvę mokiniai, tapę pedagogais, yra pasiėmę iš ano meto. Pats noras grįžti prie „Medėjos“ jau yra ženklas, jau yra požiūris…

Pirmosios reakcijos: Sonata Meiduvienė prilekia apsiverkusi („Žliumbiau visą spektaklį“), aš gana santūrus, įnikęs į savo meditacijas apie teatro meno specifiką, apie gyvenimą prieš dvidešimt metų, apie gimnazijos nekasdieniškus epizodus.

Medėja supasi hamake, Medėja puola į glėbį Jasonui – visa tai jau išsiskyrimas, atsiskyrimas, jau  buvimas šalia neapykantos, o ne šalia meilės. Kaip tai perteikti, kad žiūrovas, toks pat septyniolikmetis devyniolikmetis, suvoktų kaip kažką skaudų, tragišką, kad įsivaizduotų ne tik Žano Anujo kūrinį, bet ir savo būtį? Įsivaizduoju Nerijaus šnekėjimus su savo penkiais jaunais aktoriais, įsivaizduoju mokinių galvojimus, mizanscenų kūrimą, redagavimą. Įsivaizduoju todėl, kad iki šių laikų išlikęs mano, kaip teatralo, dirbusio su ugdytiniais, jaudulys: pasakočiau, pasakočiau… Bet ne mažesnę, tik kitokią patirtį turi Nerijus Rastenis, Sonata Meiduvienė – jie kuria savo mokinius, jie kuria savo dienas ar mokslo metus. Skaityti toliau…

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija išleido leidinį „Vilniaus gimnazijos protokolai (1915–1940 ir 1953–1955 metai)“. Knygos pasirodymas sutapo su šiai mokyklai svarbiomis istorijos datomis: prieš 90 metų, 1921 m. rudenį, buvo nutarta gimnaziją pavadinti Vytauto Didžiojo vardu. Tais pačiais metais sukako 96-eri, kai įkurta pirmoji lietuviška gimnazija. Leidinį sudarė gimnazijos vadovė Danutė Puchovičienė, gimnazijos skyriaus vedėja Irena Raščiuvienė bei Lietuvių kalbos instituto direktorė doc. dr. Jolanta Zabarskaitė.

Knygos sudarytojos sako, kad tai autentiškas to laikotarpio gyvenimo, istorijos, švietimo, kalbos dokumentas-liudijimas. Knygoje užfiksuoti ne tik gimnazijos gyvenimo momentai ir aktualijos, bet ir to meto įvykiai Vilniuje bei kitur. Užrašyti daktaro J. Basanavičiaus, M. Biržiškos, J. Šlapelio, A. Žmuidzinavičiaus ir kitų pasisakymai. Į leidinį sudėti mokinių sąrašai, mokymosi ir egzaminų pažymiai, išduoti atestatai ir kt. Paskelbta per 100 protokolų faksimilių. Knyga išleista kartu su kompaktiniu disku, kuriame yra visi 1915–1940 ir 1953–1955 metų protokolai.     

Pasak gimnazijos vadovės, buvo svarbu šią knygą sudaryti ir išleisti, kadangi protokoluose – reikšminga gimnazijos ir visos Lietuvos švietimo istorijos medžiaga, dominanti ir mokytojus, ir mokinius.

Knyga išleista Europos socialinio fondo lėšomis (projektas „Europos kalbų ir kultūrų dialogo tyrėjų asociacijos stiprinimas ir plėtra“). Tai pirmoji serijos „Kalbų ir kultūros sankirtų archyvai“ knyga.

Įvadinius straipsnius leidiniui parašė mokslininkai: B. Dobrovolskis, L. Klimka, D. Kuolys, R. Miliūnaitė, J. Zabarskaitė, taip pat Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė D. Puchovičienė bei skyriaus vedėja I. Raščiuvienė. 

Kadangi leidinys išleistas projekto lėšomis, knygynuose jis nebus parduodamas.

Parengta pagal gimnazijos vadovų pateiktą inf.

Balandžio 3 dieną Kauno vaikų abilitacijos centras (Bajorų g. 12, Kaunas) kviečiai kartu paminėti Tarptautinę autizmo dieną.

„Aš mėgstu vienatvę bei savo pasaulį ir ne visuomet noriu juo dalintis su kitais… Daugelis žmonių mano, kad aš, kaip ir kiti autistiški vaikai, nerodau savo jausmų, tačiau tai netiesa… Aš stengiuosi parodyti, kaip tave myliu… Nors daugeliui atrodo, kad man nereikia draugų, tačiau nepalik manęs nuošalyje… Tiesiog padėk man…“

Šis suaugusiųjų suformuluotas ir dvasinę mažo žmogaus būseną apibūdinantis kreipimasis teprimena, kad balandžio 2-ąją minima Pasaulinė autizmo diena, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 3-iojo komiteto paskelbta 2007 metais.

„Jų daugėja. Ir ne tik pas mus. Amerikoje, Britanijoje, Australijoje jau kalbama apie autizmo epidemiją“, – teigia Šiaulių universiteto docentė Regina Ivoškuvienė. O Neringa Lašienė sako, kad šis paslaptingas raidos sutrikimas atsiranda tarsi iš niekur. Gražūs, sveiki vaikai, protingomis akimis žvelgiantys į pasaulį, dėl neaiškių priežasčių kažkuriuo augimo laikotarpiu atsiriboja nuo aplinkos, nustoja bendrauti, menksta jų kalbos, adaptavimosi visuomenėje įgūdžiai, jie tampa nesocialūs, nerimastingi, agresyvūs kitiems ir sau. Jie atsiranda tarsi už sienos, kurioje nėra nei durų, nei langų į normalų pasaulį. Ir praardyti šią sieną reikia daug pastangų. Kartu reikia žinoti, kad palengvinti tų vaikų prisitaikymą prie normalaus gyvenimo ir iš esmės pagerinti jų būtį įmanoma, tačiau tam reikalingos tėvų ir specialistų pastangos bei nemažai lėšų. Specialistai pripažįsta, kad geriausių rezultatų dirbant su vaikais autistais pasiekiama, jei šis sutrikimas diagnozuojamas kuo anksčiau – iki trejų metų. Docentas Dainius Pūras teigia, jog pagrindinis trūkumas, kurį turi autistas vaikas, yra negebėjimas arba prastas gebėjimas užmegzti ir palaikyti socialinius ryšius dėl tam tikrų biologinių priežasčių. Tačiau, pasak docento, tinkamai ugdant vaiko talentus, jis galbūt taptų naujuoju Einšteinu ar Niutonu, kurie, kaip dabar pripažįstama, irgi buvo autistai. Skaityti toliau…

Mes, vienuolika Klaipėdos rajono Lapių pagrindinės mokyklos mokinių ir mokytojų, vasario pabaigoje apsilankėme Belgijoje. Išvykome vykdydami Europos Sąjungos finansuojamą Comenius projektą „Paragaukime istorijos“. Skaityti toliau…

Kauno rajono Raudondvario gimnazijoje kovo pradžioje įvyko Respublikinis jaunųjų prozininkų konkursas, skirtas Vlado Dautarto 85–osioms metinėms paminėti. Tai jau šeštasis V. Dautarto premijai laimėti konkursas, kurį organizuoja Raudondvario gimnazijos bendruomenė. Šiemet darbų sulaukta iš 21 mokyklos: Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Kėdainių, Ukmergės, Molėtų, Kaišiadorių ir kt.

Konkurso darbus vertino J. Tumo-Vaižganto muziejaus direktorius Alfas Pakėnas ir Kauno rajono Raudondvario gimnazijos lituanistės. Daugiausia darbų konkursui pateikė Raudondvario gimnazijos mokiniai. Jų net vienuolika: Emilija Jonaitytė, Eglė Mauricaitė, Austė Bandaitė, Justina Jakubavičiūtė, Algirdas Ramonas, Laurynas Arlauskas, Laura Bakšytė, Justė Litinskaitė,   Rokas Jančiauskas, Monika Jotautaitė, Matas Blaškevičius. Gimnazijos gabių mokinių paramos fondas „Bitės“ savo mokinius už jų kūrybiškumą apdovanojo knygomis. Skaityti toliau…