Dailės mokytojas, Metų mokytojo premijos laureatas Romas Pučekas yra vienas iš tų, kurių dėka mažas Dusetų miestelis garsėja aktyviu kultūriniu gyvenimu. Kartu su buvusiais mokiniais, paties išaugintais menininkais, įkūrė dailės galeriją, subūrė iš šio krašto kilusius ar čia gyvenančius dailininkus. Jų parodos rengiamos Lietuvoje ir užsienyje, o svečiai iš kitų šalių atvažiuoja į plenerus Dusetose.
Mokiniai stengiasi neatsilikti nuo savo mokytojo. Laimėjimai tarptautiniuose dailės konkursuose tapo kasdienybe. Mokytojas kruopščiai atsirenka, kokiuose konkursuose dalyvauti – visur neįmanoma spėti.
Dusetų meno mokyklos mokinių darbai stebina profesionalumu, kūrybiškumu, originalumu. Ar žinote, kad molio dirbinys gali atrodyti kaip metalo statulėlė, jūros išskalautas roplio kaulas ar suaižėjusi uoliena? „Mokinys turi nuolat nustebti, antraip jam bus neįdomu. Nuolat kuriu vis kitas užduotis, ieškau, ką įdomaus ir kaip galima padaryti iš molio, iš kitų medžiagų“, – sako R. Pučekas.
Pasivaikščiojus po Dusetų meno mokyklą, apsilankius keramikos dirbtuvėse ir pasižiūrėjus į mokinių darbus neatrodo, kad čia būtų provincija. Visi eksponuojami darbai – tapybos, grafikos, keramikos – labai įdomūs, netikėti. Kaip pasiseka pritraukti vaikus papildomai mokytis dailės, atkleisti jų talentus? Juk vaikai po pamokų mieliau sėdi prie kompiuterio ar laksto lauke.
Vaikai į dailės mokyklą ateina todėl, kad pasinaudojame jų įgimtu noru žaisti. Tik čia žaidimas vyksta ne kompiuterio ekrane, o popieriaus lape ar lipdant iš molio. Labiausiai vaikus žavi keramika, nes čia yra daug paslapčių, iš tokios, regis, negyvos medžiagos kaip molis galima padaryti daug įdomių, netikėtų dalykų.
Esu sugalvojęs įvairiausių molio formavimo, dekoravimo būdų. Vaikai kiekvieną kartą laukia, ką mokytojas dar pasakys, kokias galimybes atskleis. Išties kiekvieną kartą, kiekvieną pamoką reikia sukelti nuostabą, parodyti kažką naujo. Juk vaikai kasdien nelipdys puoduko ar lėkštutės – greitai nusibos. O dailės mokykloje jie mokosi šešerius metus. Įdomu, kad ir patys išranda naujas technikas. Dvi mergaitės atsinešė į keramikos pamoką prietaisą, kuriuo mama smulkina česnakus – tik vietoj česnako įdėjo molio. Iš smulkių molio juostelių lipdėm įvairias vazas, indus. Nežinau, ar mama buvo labai patenkinta, kad virtuvės įrankis nukeliavo į keramikos dirbtuves, bet vaikai tikrai džiaugėsi atradimu.
Dauguma dabartinių mokinių – buvusių mano mokinių vaikai. Kai kuriuos tėvai ir atveža, nes gyvena atokiau, kaime, čia užsiėmimai vyksta po pamokų, baigiasi vakare.
Vadinasi, buvote geras mokytojas, jei patiki Jums ir savo vaikus.
Sakyčiau, man pavyko įminti paslaptį, kaip atrasti talentą, gabumus, kaip juos puoselėti. Gal ne viską žinau, bet priartėjau prie to. Skaičiau daug įvairių meninio ugdymo metodikų, tačiau supratau, kad pedagoginiuose labirintuose greitai galima pasiklysti. Svarbiausia – pajusti vaiką, jo poreikius, norus. Mokytojas turi būti labai atidus ir jautrus. Jei tik vaikas pajus spaudimą, jo noras kurti dings.
Dailės mokykloje stengiamės palaikyti tokią atmosferą, kad mokiniai ateitų ne sunkiai dirbti, o atsipalaiduoti. Per buvimą kartu, dailę vyksta bendravimas, bendražmogiškų vertybių perteikimas. Mokytojas turi suformuoti tokias užduotis, kad vaikas jas priimtų kaip savas, kad jam jos nebūtų svetimos ir primestos. Tada jis būna laisvas kaip paukštis, kuria visai užsimiršęs, kad už jo nugaros yra mokytojas.
Kolegos pasakytų: bepigu Jums, mokote neformaliojo švietimo įstaigoje. Tačiau daug metų dirbote vidurinėje mokykloje su sustiprintu dailės mokymu. Pamenu dailės pamokas Dusetų vidurinėje, jos tikrai buvo kitokios – laisvos, kūrybiškos dvasios. Tai anaiptol nereiškia, kad pamokose vyravo chaosas, kas ką norėjo, tą darė. Kaip rasti sutarimą su mokiniais, kad jie, kaip sakoma, neliptų ant galvos, bet kartu jaustųsi laisvi?
Galbūt mes, mokytojai, esam per dideli perfekcionistai. Norime, kad būtų labai gerai ir iš karto. Betgi mokėmės pedagogikos, vaiko psichologijos, esame parengti dirbti mokykloje, žinome, kokie yra vaikai ir ko iš jų tikėtis. Tiesiog reikia nusiteikti dirbti su vaikais, nesitikint, kad jie sėdės ramūs kaip mumijos – to niekad nebuvo ir nebus. O mokytojas bet kokioje situacijoje privalo išlikti ramus.
Kartkartėmis švietimo bendruomenėje kyla diskusijų dėl menų vertinimo pažymiais. Kaip Jūs įvertiname mokinių darbus?
Priimu vaiko piešinį tokį, koks jis yra. Visuomenėje dar vis iš inercijos galvojama: ai, čia vaikų menas, nerimta. Reikia suprasti, kaip kad yra profesionalių dailininkų, kaip yra tautodailininkų kūryba, taip yra ir vaikų – ir ji nė kiek ne menkesnė nei profesionalų. Džiaugiuosi matydamas, kaip vaikai kuria, kaip atsiranda jų darbai, mezgasi abipusis ryšys: mano – daugiau kaip žiūrovo, jų – kaip kūrėjų.
Pirmosiomis dienomis naujokai dar klausia: kiek man parašysite? Neskubu vertinti, aš kalbu apie jo piešinius, visi aptariame, džiaugiamės jo darbu – ką jis sukūrė, kokias spalvas panaudojo. Po tokių pokalbių jau nebeklausia apie pažymį, nebeaktualu.
Dirbti mokytoju pradėjote iš karto po studijų, iš Šiaulių atvažiavote į mažą Aukštaitijos miestelį. Tai buvo Jūsų pasirinkimas?
Tais laikais veikė paskyrimų sistema. Buvau geras studentas, tad baigiantis studijoms man pirmam pasiūlė rinktis, kur noriu dirbti. Visada viliojo jūra, pasirinkau Klaipėdą. Bendrakursė klaipėdietė pradėjo verkti, kad jos mama serga ir ji būtinai turi grįžti į Klaipėdą. Tiek to, sakau, tegu būna Vilnius. O kartu mokėsi ir kelios vilnietės… Gyvenime niekad nebuvau labai užsispyręs, įnirtingai nesiekiau savo tikslų lipdamas per kitų galvas.
Pasirinko mane. Pasikvietė katedros vedėjas, pristatė man žmogų iš toli toli – Zarasų rajono. Dusetų K. Būgos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Raimondas Gapšys kūrė sustiprinto dailės mokymo mokyklą, ieškojo gero absolvento. Susigundžiau, juo labiau kad Dusetos nebuvo nepažįstamas kraštas, čia buvau lankęsis ir man paliko gerus įspūdžius.
Priprasti mokykloje nebuvo lengva. Pirmiausia trūko metodinių žinių. Daug padėjo R. Gapšys – išties esu jo mokinys. Jis negailėjo patarimų, iš pradžių kartu sėdėdavom ir kurdavom pamokų temas, užduotis.
Dabar pats, jau būdamas mokytojas ekspertas, mokote kitus kolegas, dalyvaujate seminaruose.
Labai vertinu ne tiek įvairias paskaitas, kiek vizitus į kitas mokyklas. Ir pas mane atvažiuoja, ir pats lankausi. Kartais nereikia ilgai skaitomų mokslinių pranešimų – nueini pas mokytoją į kabinetą, gauni viską per keliolika minučių: akimis pasiimi. Nereikia nė klausti, ką tu čia darai – viską sužinai žiūrėdamas į mokinių darbus, kabinete išdėliotas priemones.
Laikausi nuomonės, kad dailės mokytojas turėtų būti aktyvus kūrėjas, parodose dalyvaujantis dailininkas. Skatinu tai daryti kitus kolegas, rajone kasmet rengiame mokytojų darbų parodas. Manau, kad tai labai svarbus ugdymo būdas: mokytojas ne tik moko kitus, bet ir pats kuria.
Kol nebuvo miestelyje galerijos, rengdavau savo darbų parodas mokyklos koridoriuose. Buvę mokiniai jau daug vėliau prisipažino išgyvenę nuostabą: jie pirmą kartą pamatė paveikslą – tikrą, ant drobės, įrėmintą. Galbūt jie net ne pamokose atrado dailę. Taigi dailės mokytojo vieta turėtų būti ir mokykloje, ir po pamokų jis dar turėtų dirbti kūrybinį darbą. Skaityti toliau…
