…pamokoms vejant pamokas ar šventės įkarštyje akimirką sustingdo nutvilkantis klausimas: koks mano, mokytojo, darbo rezultatas? Ar gudragalviški teoremų įrodinėjimai, pinklių istorijos peripetijų išnarpliojimas, semiotinis žongliravimas, – visa tai, ko mokau, tos žinios, ar tik tai mokiniai išsineša iš pamokų? Ar tai tik būtinasis bendras išsilavinimas, kurį privalu suteikt kiekvienam?…
Yra žmonių, kurie neprisimena tėvo ar motinos. Bet neatsirastų nė vieno, kuris nebūtų turėjęs Mokytojo. Griežtoko, protingo, profesionalaus savo dalyko žinovo, kūrybiško, bet svarbiausia, – neabejingo. Jis atidžiu žvilgsniu palydėdavo jaunatviškai neatsargiai neriant į gyvenimą, nekreipdamas dėmesio į paauglišką pasišiaušimą sustatydavo vertybių kolonas, išklausydavo tavo nuomonę ir leisdavo apsiginti. Jo mokomo ar dėstomo dalyko negalėjai pavadint nuobodžiu, kartais per pamoką ar paskaitą sulaukdavai įdomių netikėtumų, jis turėjo laiko paaiškinti, jei ko nors nesupratai.
Tai, kas dabar esu, kas manyje ir Tavyje yra geriausio, – ir jo, Mokytojo, nuopelnas.
Net jeigu ne visada pasveikinam švenčių proga, net jeigu susitikę teišlemenam porą žodžių, mes saugojam savo Mokytojo žodžius, jo pagarbų ir atidų tuometinį santykį su mumis, esam Jam be galo dėkingi. Amžinai. Ir kokiais žodžiais tai gali pasakyti?
Su švente, mieli mokytojai!



