Darbo kambaryje rengiuosi rytdienos pamokoms. Žinoma, tai sakau autoironiškai. Pirmiausia dėl vietos: toks ten ir darbo kambarys; tai jauki vieta, tai galimybė žiūrėti į Utenėlę ir į balkoną, kur vis atskrenda zylės prie pakabintų lašinių. Kita vertus, pamokoms geriausiai pasirengi eidamas girgždančiu sniegu: giliai medituoji, niekas netrukdo, esi vienas ir vienišas.

Bet… mano sėdėjimas prie kompiuterio, prie pavienių kietų lapelių (pamokų planai tik ant jų rašomi) – tai sudėtingos valandos, tai aukštosios akimirkos ar abejonių, skausmo, nusivylimo epizodai – galimi visi apibūdinimai. Pradedu žymėtis…

 —                

Ar esame atsakingi tik už save?

Ar būtina plaukti prieš srovę?

Kokie galimi rašinio teminiai sakiniai? Kaip juos argumentuotume? Bet pirmiausiai mes truputį padiskutuotume negalvodami nei apie tezes, nei apie argumentus. Nuo ko pradėtume? Dar nežinau. „Nesąmonė“, „Kvailiai“, – gal taip reaguojame? Paskui pradedame mąstyti, paskui pradedame veidmainiauti žemindami kitus, aukštindami save. Asociacija – E. L. Voinič romano „Gylys“ mintis: „Dauguma mūsų vienokiu ar kitokiu būdu esame pažeminti.“

Vakar atsitiktinai sutikau buvusią mokinę.

– Mokytojau, kalbėkit, kuo daugiau klasėje apie viską kalbėkit. Ne vienas vėliau apmąstys tuos žodžius. Vėliau, po metų kitų, kai kas noras stipriai spirs į užpakalį, kai pajaus, kad nelabai kam jie rūpi. Tada griebsis mokyklos prisiminimų. Aš visada veržiuosi prieš srovę. Bet tai nėra nei sunku, nei beprasmiška. Daugiau netiesiogiai kalbėkit tiems kitokiems: vienišiesiems, bėgantiems nuo tuščių pramogų ar kalbų. Juos reikia stiprinti ir mokykloje.

Pradėsiu nuo Šarūnės žodžių. Nuspręsta.

Pernelyg staigiai sujudėjau ir mano zylė išsigandusi paliko balkoną – na kaip aš šitaip…

*

Šiais mokslo metais pradedu save sendinti (ar blaiviai vertinti savo amžių). O gal paprasčiausiai tokiu būdu stengiuosi ieškoti praeityje, kas buvo smagu, ir mažiau reaguoti į dabarties grimasas…

Stengiuosi prisiminti, kuriuose Lietuvos rajonuose buvau kaip lektorius. (Net nežinau, kaip pavadinti šį savo vaidmenį.) Stengiuosi prisiminti, kas kaip kada vyko. Bet juk aš kartais ir apsinakvodavau ten… Kur? Gal viena įdomiausių kelionių į Telšius: važiavau lėtai, sustodamas. Norėjau apsilankyti Pavandenėje, kur mokėsi profesorė Viktorija Daujotytė–Pakerienė. Užėjau ir į kapines. Paskui stabtelėjimas Varniuose. Atgal grįžau kitu keliu. Kaip buvo smagu: ramiai vairuoji mašiną, jauti, kad vakarėja, kad po truputį jau pasiilgti namų.

Viena naktis Žemaičių  Naumiestyje – kada nors aš apie tai parašysiu, nes įspūdžių labai daug. Arba Pakruojo rajone pas bendrakursę – kaip mums svarbu buvo išsišnekėti, prisiminti savo studijų laikus… Arba Grinkiškyje…

Bet dažniausiai grįžti namo šiek tiek nepatenkintas savimi: galėjau įdomiau, galėjau įsimintiniau kreiptis į kolegas, bendrauti su kolegomis.

 Stepas Eitminavičius