Mokyklos žinios

Seniai buvau toks emocingas, pakylėtas ir… sentimentalus. Sėdėjau mūsų – Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos – aktų salėje ir grįžau į praeitį, į savo, kaip pedagogo, globojančio mokyklinį teatrą, laikus. Tada, 1989 metais, stačiau Žano Anujo „Medėją“, tuomet pats vaidinau Jasoną, o mano mokinė (dabartinė gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja) Sonata – Medėją… Buvau sukrėstas: anų laikų mano teatralas mokinys, o dabar tikybos mokytojas režisavo būtent tą pačią dramą. Sudėtinga jausena: žiūriu, kaip mėgina įsijausti į vaidmenį Kristina (ji mano vienuoliktokė), kaip Nerijus interpretuoja kai kurias scenas, įsivaizduoju anuos laikus, kaip tada mes atrodėme… Viskas kartu, viskas kartu.

Sunku pasakyti, ką buvę mokiniai, tapę pedagogais, yra pasiėmę iš ano meto. Pats noras grįžti prie „Medėjos“ jau yra ženklas, jau yra požiūris…

Pirmosios reakcijos: Sonata Meiduvienė prilekia apsiverkusi („Žliumbiau visą spektaklį“), aš gana santūrus, įnikęs į savo meditacijas apie teatro meno specifiką, apie gyvenimą prieš dvidešimt metų, apie gimnazijos nekasdieniškus epizodus.

Medėja supasi hamake, Medėja puola į glėbį Jasonui – visa tai jau išsiskyrimas, atsiskyrimas, jau  buvimas šalia neapykantos, o ne šalia meilės. Kaip tai perteikti, kad žiūrovas, toks pat septyniolikmetis devyniolikmetis, suvoktų kaip kažką skaudų, tragišką, kad įsivaizduotų ne tik Žano Anujo kūrinį, bet ir savo būtį? Įsivaizduoju Nerijaus šnekėjimus su savo penkiais jaunais aktoriais, įsivaizduoju mokinių galvojimus, mizanscenų kūrimą, redagavimą. Įsivaizduoju todėl, kad iki šių laikų išlikęs mano, kaip teatralo, dirbusio su ugdytiniais, jaudulys: pasakočiau, pasakočiau… Bet ne mažesnę, tik kitokią patirtį turi Nerijus Rastenis, Sonata Meiduvienė – jie kuria savo mokinius, jie kuria savo dienas ar mokslo metus. Skaityti toliau…

Įprastinis žiūrėjimas pro balkoną: paukščių laukianti Utenėlė, mūsų – Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos – vienas šonas, nuščiuvęs eglynas. Tuoj visa apsvaigs pavasariu ir aš sutriksiu nuo spalvų, kvapų karuselės.

Telefono skambutis – pokalbis, šiek tiek grąžinęs į praeitį. Nežinau kodėl, tačiau mintyse pedagoginės odisėjos pradžia – Linkmenų vidurinė mokykla. Atsitiktinis ar neatsitiktinis susitikimas su Ignalinoj mokytojaujančia Aldona Kruopyte, įžengusia į buvimo mokykloje paskutinį etapą. Kaip man buvo smagu, kad sutikau šį gerą žmogų… Mano neoficialus darbo vadovas, mano patarėjas, įkvėpėjas. Dabar pagalvojau, jog mąstau gana šabloniškais žodžiais, ir pasidaro nejauku. Kodėl šitaip? Kodėl apie gerbiamus, mylimus žmones nesugebu kalbėti savitai, patraukliai? Mea culpa…

Nuvažiuodavau Ignalinon ir skubėdavau į jaukų namą, kuriame gyveno mokytoja Aldona Kruopytė. Kaip jau ir įprasta lituanisto kambariuose – knygos, knygos…

Geri arbatą ir kalbi apie viską – toks komfortas po gražių studijų buvo didelė dovana.

Mano važiavimai dviračiu, mano pamokos, mano vaidinimai (spektakliai?) su mokiniais, mano literatai – mano, mano, mano… Dabar įsivaizduoju, kaip mokytoja turėjo reaguoti į pataršką, pasakojantį apie savo lakstymus, apie savo meditacijas, apie savo abejones, apie savo minčių duobes. Norom ar nenorom akcentuojantį „mano“, „savo“.  Ir niekada nebuvo pasišaipyta, ir ne kartą priminta, kad man reikia būti tik mokytoju. Skaityti toliau…

Vieną sekmadienio rytą pažadino genys, atskridęs prie balkono lesyklos lašinių. Pasijudinau – iškart nuskrido. Radau akinius, įsitaisiau tolėliau ir sulaukiau. Gražu. Regis, ši žiema bus paženklinta šio genio. Ne metaforiško, o realistinio.

***

Kalbu su vienuoliktokais apie Šatrijos Raganos knygą „Sename dvare“; kalbu, ne kalbuosi – „Mes dar visos neperskaitėme“. Tokia ta mano analizė: verčiame tekstą, aptariu ar aptariame. Ir didelis liūdesys: kai kurių akyse visiška tuštuma; vaikai, didžiausi vaikai. Jiems ir mokytojas tik diktatorius, ir grožinė literatūra – prievartinis skaitymas, nes gali būti per egzaminą. Įsivaizduoju respublikos lituanistus, gana dramatiškai perduodančius mūsų kūrėjų išmintį. Gana dramatiškai bent šiek tiek formuojančius mažuosius lietuvius. O kas, jei ne mes? Netikrumo be mūsų  būtų daugiau.

Atsistoju (taip užgesusių žvilgsnių atstovus apraminu) ir įsižiūriu į tuos, kurie reaguoja, kurie užsirašo, kuriems lyg ir įdomu. Bent tuo metu, kol vyksta pamoka.

Man visada atrodė ir atrodo, jog sudėtingiausia yra gimtosios kalbos mokytojams. Ginti kalbą, humanizmą – viena iš didžiųjų priedermių. Filologai yra jautresni, dramatiškiau mato tai, kas vyksta. Mokykla tik užaštrina matymą, jauseną, Bet kas būtų, jei mūsų nebūtų… Skaityti toliau…

Darbo kambaryje rengiuosi rytdienos pamokoms. Žinoma, tai sakau autoironiškai. Pirmiausia dėl vietos: toks ten ir darbo kambarys; tai jauki vieta, tai galimybė žiūrėti į Utenėlę ir į balkoną, kur vis atskrenda zylės prie pakabintų lašinių. Kita vertus, pamokoms geriausiai pasirengi eidamas girgždančiu sniegu: giliai medituoji, niekas netrukdo, esi vienas ir vienišas.

Bet… mano sėdėjimas prie kompiuterio, prie pavienių kietų lapelių (pamokų planai tik ant jų rašomi) – tai sudėtingos valandos, tai aukštosios akimirkos ar abejonių, skausmo, nusivylimo epizodai – galimi visi apibūdinimai. Pradedu žymėtis…

 —                

Ar esame atsakingi tik už save?

Ar būtina plaukti prieš srovę?

Kokie galimi rašinio teminiai sakiniai? Kaip juos argumentuotume? Bet pirmiausiai mes truputį padiskutuotume negalvodami nei apie tezes, nei apie argumentus. Nuo ko pradėtume? Dar nežinau. „Nesąmonė“, „Kvailiai“, – gal taip reaguojame? Paskui pradedame mąstyti, paskui pradedame veidmainiauti žemindami kitus, aukštindami save. Asociacija – E. L. Voinič romano „Gylys“ mintis: „Dauguma mūsų vienokiu ar kitokiu būdu esame pažeminti.“ Skaityti toliau…

Jeigu mokyklų direktoriai atsakytų trumpai į kelis klausimus, turėtume unikalią knygą, apie daug ką pasakančią. Taip galvodamas kalbinu savo – Utenos Adolfo  Šapokos gimnazijos – direktorių Saulių Brasiūną.

– Pamėginkite keliais sakiniais apibūdinti mūsų gimanziją.

– Pasiremsiu buvusios mokinės mintimis: „Kai po neišmiegotos nakties „kalant“ įvairiausius biochemijos, fiziologijos procesus, schemas, mus apšaukė, pažemino, supratau, kad gimnazijoje iš tiesų buvome reikšmingi, svarbūs ne tik tėvams, seneliams, draugams, bet ir Jums. O tai daug ką reiškia.“

– Kas lengviau: būti mokytoju ar direktoriumi?

– Tai du visiškai nepalyginami dalykai. Iš kolegų vadovų pirmomis darbo dienimis išgirdau: „Sveikiname ir užjaučiame.“ Bet man patinka nauji potyriai, iššūkiai.

–  Kurį mėnesį gimnazija labiausiai patinka?

– Turbūt gruodį. Originaliai išpuoštos gimnazijos erdvės, visur artėjančių švenčių akcentai; atrodo, gera nuotaika persmelkia ir sienas.

– Kokią mūsų gimnaziją įsivaizduojate po penkerių metų?

– Išlieka dominuojanti akademinė kryptis, išplečiamos mokinių savirealizacijos kryptys, dar stipresnės ir savarankiškesnės savivaldos institucijos, įsitvirtiname kaip visuomenės traukos centras.

* Skaityti toliau…