Nuomonė
Tai nauja mūsų rubrika, kurioje stengsimės pateikti kuo įvairesnių nuomonių. Labai kviečiame rašyti ir Jus (Jūsų požiūris nebūtinai turi sutapti su „M.Ž.“ pozicija).
Trumpais štrichais apie lietuvių ir airių mokyklas
Gintaras Plauska yra dailės ir technologijų mokytojas, daug metų dirbęs mokykloje Lietuvoje, dabar beveik dešimtmetį su šeima gyvenantis Airijoje, toje šalyje jis yra gavęs mokytojo kvalifikacijos pripažinimą. Kartais sveika yra pažvelgti į save iš šalies, dėl to klausiame jo, kaip Lietuvos mokykla atrodo iš atstumo, kokie pagrindiniai skirtumai.
1. Kartą prasitarei, kad jūsų paauglys sūnus, prisiminęs mokyklą Lietuvoj, net nusipurto. Kaip manai, dėl ko?
Anot jo, Lietuvoje buvo daug sunkiau, daug užduodavo namų darbų, mokytojai gerokai griežtesni. O kita priežastis – vaikai dažnai tyčiodavosi vieni iš kitų, o ir kai kurie mokytojai žemino mokinius. Lietuvoje į mokyklą jis eidavo su baime, nepasitikėjimu, dažniausiai jausdavo įtampą.
2. Kai grįšite į Lietuvą, sakykime, jums išeitų įkurti savo mokyklą. Ką pritaikytum iš airiškos sistemos? Ir ko atsisakytum, nes nė viena sistema juk nėra tobula? Ar galėtum palyginti lietuvišką ir airišką mokyklą? Kokius matytum skirtumus?
Negaliu įsivaizduoti savęs, kuriančio Lietuvoje mokyklą… Manau, kad susidurčiau su nepasitikėjimu, įtarumu, kliūtimis, krūvomis popierių… Nežinau, kas tai lemia, postsovietinis mąstymas ar apskritai tautos savybės, bet Lietuvoje gyvenome su didesne ar mažesne doze baimės, nusižeminimo, nevisavertiškumo, net agresijos (tai buvo kaip atsvara „spaudimui“). Laimei, aš pats, dirbdamas Lietuvoje, nepatyriau daug spaudimo, už tai dėkingas pačiai liberaliausiai, demokratiškiausiai direktorei Elenai Dainauskienei (ji iki šiol tebevadovauja Simno specialiajai internatinei mokyklai).
O Airijos mokykloje man patinka dauguma dalykų. Patinka neįkyrus, bet išsamus ir dažnas tėvų informavimas. Jei mokinys neatvyksta į mokyklą, tėvai nedelsiant gauna SMS žinutę. O Lietuvoje vieno mano draugo sūnus sugebėjo keletą savaičių nelankyti mokyklos ir tėvai nežinojo… Patinka tai, kad mokyklose privaloma dėvėti uniformas, – tai minimalizuoja mokinių lenktyniavimą dėl drabužių, sulygina turtinius skirtumus. Galbūt tai šiek tiek užgožia individualumą, tačiau individualumas juk gali pasireikšti ir kitose srityse, ne tokiose primityviose, kaip drabužių mados. Sūnus pasakojo, kad didžiuotis savo turtais mokykloje yra nemadinga ir netgi netoleruotina. Airiškoje mokykloje neleidžiama naudotis mobiliaisiais telefonais. Tai, mano manymu, blaivus supratimas apie šiuolaikines technikos galias ir bandymas užkirsti kelią jų panaudojimui negeriems tikslams. Patinka, kad moksleiviai neapkraunami namų darbais, mokymasis vyksta mokykloje, ten, kur jis ir turi vykti. Apskritai atostogos, laisvalaikis airiams – šventas dalykas.
Džiaugiuosi, kad Airijos mokyklose nėra tautinės diskriminacijos, visi vertinami ir priimami vienodai, o kartais emigrantai netgi labiau globojami, nei vietiniai. Vienintelis dalykas, kuris man nepatinka, – tai glaudus mokyklos susiejimas su religija ir turbūt iš to kylantis mokyklų suskirstymas pagal lytį: berniukų mokyklos, mergaičių mokyklos. Be to, neįsivaizduoju ir mokymosi visiškai be namų darbų… Bet toks mąstymas gali būti ir mano paties ribotumas, kitokio auklėjimo pasekmė.
