Mokyklos žinios

Be abejo, vienas iš sudėtingiausių buvimo mokytoju aspektų – galimybė pasitikrinti savo žingsnių prasmingumą. Kaip tai įmanoma padaryti? Ir iš karto mes stabtelime atsidūrę ties metafizine nežinia: mokytojai labai skirtingi, tad ir požiūris į tai, kas vyksta mokykloje, labai nevienodas; vadinasi, ir savęs tikrinimo būdai taip pat skirtingi. Paprasčiausias, matyt, toks: paaiškinau, atsakiau į klausimus, uždaviau, patikrinau – ir viskas. Nenorite – nesimokykite; tai jau ne mano bėda… Aš nežinau, kiek kolegų būtent taip galvoja ir ar jie yra laimingi…

Yra mokinių (o jų gana daug), kurie apskritai nepasakys tau ko nors asmeniškesnio, ne į pamokos temą. Gali būti tokių klasių, iš kurių neišgirsi nė žodžio, kuris kalbėtų apie mokytojo veiksmų prasmingumą, apie  mokinio galvojimą, sukeltą per pamoką. „Po pamokos ilgai mąsčiau – tiek daug dvasinės informacijos, tiek daug“, – įsivaizduojami ugdytinių priėjimai. O jeigu jų nėra, kaltas mokytojas? Kad neišprovokavo aplinkybių tokiems galvojimams atsirasti, ar kad yra naivus savanaudis, kuris tikisi tokių refleksijų?

 Aš mėginu galvoti apie pozityvius mokinių žingsnius – kad lengviau būtų, kad, matydamas prasmę, norėčiau būti kūrybiškesnis.

 …Vartome „Altorių šešėly“ – knygą esu pasidėjęs ant inkilo. Romanas vis nuslysta, nuslysta. Po pamokos vienas mokinys pasiteirauja:

  – Ar galiu pasiimti inkilą? Prikalsiu mažą lentutę, kad knyga nenuslystų. Bus patogiau.

 Ir prikalė, ir buvo patogiau.

…Skambutis – dauguma kuo greičiau pro duris. Miglė vis pasižiūri, pasižiūri, o paskui ima lėtai surinkinėti chrestomatijas nuo suolų – mokytojui nereikės.

…Buvęs auklėtinis pasikvietė pas save į kaimą.

– Pasodinsime 50 berželių. Iš pradžių bus tokia kompozicija: dvylika mėnesių, kiekviename spinduly po tris medelius. Per vidurį tuščia; atsigulsiu čia ir mąstysiu…                                 

Apie šią talką papasakojau vienoje klasėje. Po dienos kitos gaunu telefonu žinutę: „Pasikviesiu pas save į kaimą. Nieko nesodinsime, bet vis tiek…“ Skaityti toliau…

Seniai buvau toks emocingas, pakylėtas ir… sentimentalus. Sėdėjau mūsų – Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos – aktų salėje ir grįžau į praeitį, į savo, kaip pedagogo, globojančio mokyklinį teatrą, laikus. Tada, 1989 metais, stačiau Žano Anujo „Medėją“, tuomet pats vaidinau Jasoną, o mano mokinė (dabartinė gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja) Sonata – Medėją… Buvau sukrėstas: anų laikų mano teatralas mokinys, o dabar tikybos mokytojas režisavo būtent tą pačią dramą. Sudėtinga jausena: žiūriu, kaip mėgina įsijausti į vaidmenį Kristina (ji mano vienuoliktokė), kaip Nerijus interpretuoja kai kurias scenas, įsivaizduoju anuos laikus, kaip tada mes atrodėme… Viskas kartu, viskas kartu.

Sunku pasakyti, ką buvę mokiniai, tapę pedagogais, yra pasiėmę iš ano meto. Pats noras grįžti prie „Medėjos“ jau yra ženklas, jau yra požiūris…

Pirmosios reakcijos: Sonata Meiduvienė prilekia apsiverkusi („Žliumbiau visą spektaklį“), aš gana santūrus, įnikęs į savo meditacijas apie teatro meno specifiką, apie gyvenimą prieš dvidešimt metų, apie gimnazijos nekasdieniškus epizodus.

Medėja supasi hamake, Medėja puola į glėbį Jasonui – visa tai jau išsiskyrimas, atsiskyrimas, jau  buvimas šalia neapykantos, o ne šalia meilės. Kaip tai perteikti, kad žiūrovas, toks pat septyniolikmetis devyniolikmetis, suvoktų kaip kažką skaudų, tragišką, kad įsivaizduotų ne tik Žano Anujo kūrinį, bet ir savo būtį? Įsivaizduoju Nerijaus šnekėjimus su savo penkiais jaunais aktoriais, įsivaizduoju mokinių galvojimus, mizanscenų kūrimą, redagavimą. Įsivaizduoju todėl, kad iki šių laikų išlikęs mano, kaip teatralo, dirbusio su ugdytiniais, jaudulys: pasakočiau, pasakočiau… Bet ne mažesnę, tik kitokią patirtį turi Nerijus Rastenis, Sonata Meiduvienė – jie kuria savo mokinius, jie kuria savo dienas ar mokslo metus. Skaityti toliau…

Mokiniai rašo, o man, mokytojui, belieka juos stebėti, galvoti. Šiandien mano žiūrėjimas labai sudėtingas.

Pamenu pirmuosius mokytojavimo metus: vienas gražiausių užsiėmimų iš šalies matyti dirbančius. Lyg iš šalies. Mėgindavau pagal susikaupimą, sėdėjimą, galvos, rankų judesius spėlioti, koks yra žmogus. Įsivaizduodavau, kuo gyvena išėję iš mokyklos. Bandydavau ieškoti savitumų bei dėsningumų. Mąstydavau, mąstydavau, kol rašiniai ilgėdavo.

Dabar yra kitaip. Kitaip? Gal paprasčiausiai ne visuomet pamatau, nors ir įsižiūriu. Gal rečiau stebina. Arba nepoetizuoju, stengdamasis būti šalia realybės grimasų.

Bet šiandien per dvi kontrolinio darbo pamokas grįžau į ankstesnę meditaciją, kai vėrėsi pačių netikėčiausių asociacijų vartai. Kokie jie bus po, tarkim, penkiolikos metų? Kas negalės gyventi be mūsų literatūros? Kas įsimins vieną kitą mūsų pamokų diskusiją ir kaip tai veiks pasirinkimus, mąstymą? Kai jau manęs nebus? Kai manęs nebus.

Ši tema vis dažnesnė, dažnesnė. Negalėčiau pasakyti, kad ji slegia – paprasčiausiai daugybę dalykų apmąstai vienu aspektu – buvimo ir nebuvimo. Kažkada atrodė, kad galvojimas apie gyvenimo trumpalaikiškumą mažina džiaugsmą, pozityvesnę energiją. Dabar taip neatrodo.

Kaip gražiai gamta mus subrandina įvairiems vaidmenims… Iš pradžių sodiname medžius, matome, kaip auga kartu su mumis, paskui pajaučiame, kad jie auga, o mes jau ne. Sulaukiame dienų, kai tik akimis liūdnokai įvertiname užaugintų klevų ar beržų veržlų stiebimąsi į aukštesnę sferą. Įvertiname jausdami, kad mes jau nepajėgiame būti kartu su jais. Jau nebe. Kas lieka? Matyt, neįsisąmonintas noras skubėti ką nors reikšmingesnio veikti. Skubėti. Neverkšlenant, nekaltinant nieko.

Ramybės pojūtis?

Kokie gražūs jie dabar, kai rašo: išnykęs abejingumas, kitos nenatūralios pozos, išryškėja teigiamieji pradai. Šiuo metu visi ir kiekvienas atskirai labai gražūs.

Iki skambučio.

 Stepas Eitminavičius

Savaitgalis Vilniuje – svarbus įvykis. Gal taip yra dėl to, jog apie sostinę galiu mąstyti, bet kuo toliau, tuo rečiau noriu ten pasirodyti. Geriau įsivaizduoti, geriau prisiminti savo gyvenimo atskiras atkarpas, kuriomis apkarpytos mano mąstymo, vaikščiojimų gatvės ar aikštės.

Nedailus, suvargęs vyras stumia vaikišką vežimėlį. Jame – buteliai.

Du berniukai diskutuoja mosuodami rankomis, kalbėdami akimis.

Pavargusi pardavėja iš paskutiniųjų stengiasi būti pabrėžtinai mandagi, besišypsanti.

Žvilgsnis su elegantiškąja Irena pro „Kivedos“ langą.

Kelių valandų buvimas su mokančiais rašyti, mąstyti, matančiais daugiau.

Įsižiūrėjimas Aušros Vartų gatvėje. Kažkas paliečia mano petį. Buvusi mokinė. Studijuoja indų kalbą, dirba netoliese esančioje kavinaitėje  – pamatė, nori pavaišinti kava.

Įspūdinga katė Girna: įdėmiai stebi, paskui lekia prie lango, vėliau po truputį artėja artėja ir prisiglaudžia.

Vardyčiau, vardyčiau savo laimikius – kiek pamatyta, kiek pajausta. Visa tai Utenoje gromuliuosiu. (Nedailus, netinkamas žodis? O man patinka.)

*

Mano balkonas pavasariu džiaugiasi. Stebi jau kitokią Utenėlę, kurioje atsispindi romantiški debesys, pasakojantys apie grožinę literatūrą ir mūsų emocijų trapumą.

 Stepas Eitminavičius

Įprastinis žiūrėjimas pro balkoną: paukščių laukianti Utenėlė, mūsų – Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos – vienas šonas, nuščiuvęs eglynas. Tuoj visa apsvaigs pavasariu ir aš sutriksiu nuo spalvų, kvapų karuselės.

Telefono skambutis – pokalbis, šiek tiek grąžinęs į praeitį. Nežinau kodėl, tačiau mintyse pedagoginės odisėjos pradžia – Linkmenų vidurinė mokykla. Atsitiktinis ar neatsitiktinis susitikimas su Ignalinoj mokytojaujančia Aldona Kruopyte, įžengusia į buvimo mokykloje paskutinį etapą. Kaip man buvo smagu, kad sutikau šį gerą žmogų… Mano neoficialus darbo vadovas, mano patarėjas, įkvėpėjas. Dabar pagalvojau, jog mąstau gana šabloniškais žodžiais, ir pasidaro nejauku. Kodėl šitaip? Kodėl apie gerbiamus, mylimus žmones nesugebu kalbėti savitai, patraukliai? Mea culpa…

Nuvažiuodavau Ignalinon ir skubėdavau į jaukų namą, kuriame gyveno mokytoja Aldona Kruopytė. Kaip jau ir įprasta lituanisto kambariuose – knygos, knygos…

Geri arbatą ir kalbi apie viską – toks komfortas po gražių studijų buvo didelė dovana.

Mano važiavimai dviračiu, mano pamokos, mano vaidinimai (spektakliai?) su mokiniais, mano literatai – mano, mano, mano… Dabar įsivaizduoju, kaip mokytoja turėjo reaguoti į pataršką, pasakojantį apie savo lakstymus, apie savo meditacijas, apie savo abejones, apie savo minčių duobes. Norom ar nenorom akcentuojantį „mano“, „savo“.  Ir niekada nebuvo pasišaipyta, ir ne kartą priminta, kad man reikia būti tik mokytoju. Skaityti toliau…