Ar nauja Švietimo įstatymo redakcija diskriminuoja valstybines mokyklas? Ar tai švietimo įstaigų privatizavimo pradžia?
Įstatymo pataisos tikrai nediskriminuoja nei valstybinių, nei nevalstybinių mokyklų. Nauja redakcija kaip tik suvienodina galimybes tiek vienom, tiek kitom mokyklom. Juk ir į nevalstybines mokyklas einančių vaikų tėvai moka mokesčius ir turi teisę į valstybės paramą. Nevalstybinės mokyklos nėra verslo įmonės, tai viešosios, ne pelno siekiančios įstaigos, tai jos iki šiol jos diskriminuojamos, negali dalyvauti įvairiose programose, tarkime, pretenduoti į ES struktūrinių fondų paramą, negali gauti paramos iš valstybės: kompiuterių, įrangos ir pan. Sakyčiau, įstatymo pataisos sulygina galimybes, o ne išskiria nevalstybines mokyklas.
Ar tikrai tik privačioms mokykloms suteikiama išskirtinė teisė pasirinkti visus bendrojo lavinimo mokyklų tipus, išlaikyti vadinamąsias ilgąsias gimnazijas (vidurines mokyklas)?
Švietimo įstatymas ir Vyriausybės politika yra orientuota į programų prieinamumą, o ne į mokyklų tipus. Išlieka ir vadinamosios ilgosios gimnazijos, jos gali likti kaimuose, diskutuojama, kad tam tikrom aplinkybėm – ir miestų pakraščiuose. Bet jei kalbame apie struktūrą, tai pradinio, pagrindinio ar vidurinio ugdymo programą yra lengviau įgyvendinti koncentruotai vienoje atskiroje mokykloje. Juk skirtinga mokytojų specializacija, jų pasirengimas pamokoms, net edukacinių erdvių pritaikymas: penktokas negali sėdėt tame pačiame suole, kuriame sėdi dvyliktokas. Ir moderni laboratorija gal labiau reikalinga gimnazijai, bet nebus būtina pagrindinei mokyklai. Dar vienas labai svarbus dalykas: vaikų Lietuvoje mažėja. Noras išsaugoti pastatus yra viena iš paskatų, verčianti susidėlioti sprendimus, kurie leistų efektyviai naudoti patalpas, kad vienos mokyklos nebūtų perkrautos, o kitos – pustuštės. Taip pat labai svarbu į šiuos procesus įtraukti bendruomenę. Kokia ir kur bus viena ar kita mokykla – tai turi būti daugiau bendruomenės sprendimas, bet ne imitacinis, o realus. Yra daug formų ir būdų, kaip tą būtų galima padaryti. Pvz., apklausti mikrorajono gyventojus, vesti derybas, rengti viešas diskusijas, surengti mokytojų slaptus balsavimus ir pan. Kartais geriau eiti lėtesniais žingsniais, sulaukiant bendruomenės pritarimo, negu spartesniais, sukeliant didžiulį nepasitenkinimą ar nepritarimą.
Ar kaimuose gali nebelikti mokyklų?
Mūsų pozicija yra tokia: pradinio ugdymo programa kiek įmanoma arčiau vaiko, o pagrindinio, vidurinio – gali būti kiek toliau, nes vyresnį vaiką galima pavėžėti, jis jau savarankiškesnis. Esminis klausimas ne tas, bus ar nebus mokykla, o ar programa bus prieinama vaikui, kuris gyvena kaime, ar ne. Gali būti įvairūs variantai. Yra paprastinamos higienos normos, kad net bibliotekoje būtų galima turėti, pvz., ikimokyklinio ugdymo grupę. Jeigu kaime gyvena 7 ar 8 vaikai, tai pradinė klasė gali įsikurti seniūnijos daugiafunkciniame centre ar kultūros namuose. Programų prieinamumas yra pats svarbiausias dalykas, o formos ir būdai, kaip tą pasiekti, turi būti įvairesni.
Ar mokytojams padaugės pareigų? O gal atsitiks atvirkščiai – dalis mokytojų, ypač kaimuose, bus atleista?
Reikia atvirai kalbėti: mokytojų tikrai mažės, nes mažėja mokinių. Bet po trejų metų mokinių skaičius stabilizuosis ir mokytojų skaičius taip pat nusistovės. O dėl pareigų – kaip tik norime, kad specialistas mokykloje labai aiškiai žinotų savo funkcijas, darytų tai, kas reikalinga mokiniui, o ne biurokratiniam aparatui.
Ar siaurinama mokyklų savivalda?
Nesiaurinama, nes aiškiai pasakyta, kad mokykla gali pati nusistatyti, kokias savivaldos institucijas ji nori turėti, kokios jai reikalingos. Juk neprotinga, kai 19 žmonių kolektyvas turi 10 įvairių darbo grupių, komitetų, tarybų. Logiška, kad mažame kolektyve sprendimai turi būti priimami kolegialiai, nekuriant jokių tarybų, o tiesiog susirinkus visiems ir nusprendus. Ir nebūtinai tai turi būti formalus susirinkimas. Didelėj mokykloj – atvirkščiai: reikia daugiau struktūrų, nes tikrai neįmanoma surinkti kartu 80 ar 100 žmonių. Savivalda – tai gyvenimo būdas, ir nebūtinai turi būti institucionalizuojama. Kartais, kai padarom institucijas, tai tampa tik formalia savivalda.
Ar bus sklandi specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių integracija? Ar jie nebus pamiršti? Ar tikrai išliks specialiosios mokyklos?
Labai atsakingai sakau, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų interesai – aukščiau visko. Būtent vaikų interesai, o ne mokyklų. Siekiame, kad vaikai gautų kokybiškas paslaugas, o jų integracija nebūtų imitacija. Nors vaikų mažėja ir specialiosiose mokyklose, neišvengiamai turėsime išlaikyti ir šių mokyklų tinklą. Iš ES struktūrinių fondų gauname solidžią paramą, skirtą šių vaikų ugdymui ir mokyklų aplinkai sutvarkyti. (Tai bus 2007–2013 m. žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ priemonė „Švietimo paslaugų sistemos prieinamumo didinimas specialiųjų poreikių asmenims (mokiniams ir kt.) ir švietimo pagalbos specialistams, ypač grindžiamų informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis“ projektai – MŽ red.).
