Pedagogo paslaptis
Spalio 1 dieną Telšių rajone, Keiniškės kaime, gimė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Rašytoja, literatūrologė, vadovėlių autorė, Vilniaus universiteto dėstytoja. Kam išpuolė likimas būti jos studentu, tas niekada nepamirš šios tikros asmenybės, tikros pedagogės paskaitų: oficialių ir nelabai, tiktai tau ištartų žodžių, jos gyvos, nestandartinės reakcijos į studenčiokų „atradimus“. Reakcijos, kuri savaime išprovokuodavo ir paties studento kitokį nagrinėjamojo kūrinio matymą, neįkyriai pastumdavo tolyn, apkarpydavo perdėtą jaunatvišką originalumą, gresiantį išvirsti į anarchiją. Į studento pastangas žiūrėdama rimtai, jaunatviškus samprotavimus ji meiliai sugrąžindavo į literatūros lauką, kartu, neįtikėtina, sugebėdama atverti, išlaisvinti ir paskatinti kiekvieno unikalų mąstymą.
Apie profesorę atsiminimais dalijasi buvęs jos studentas Stepas Eitminavičius:
Spalio pradžia visada primena, jog yra dar viena maloni proga pagalvoti apie Profesorę Viktoriją Daujotytę–Pakerienę. Na taip – gimimo diena gali ir nebūti svarbiu akstinu apie daug ką medituoti, bet mes įpratę šią datą bent šiek tiek sureikšminti. Dažnai mąstau, kada kaip mus veikia tikri pedagogai. Tai yra tokia paslaptis, kad ir suvokęs nenusikopijuosi, neperduosi kitam.
Profesorei buvome pirmieji studentai, kurie kreipdavosi kaip į kuratorę. Jaunutė, graži, besišypsanti ar užsigalvojusi ne vieną veikė ir žodžiu, ir žodžio intonacija. Ne vienas mano bendrakursis džiaugėsi, kad Universitete atrado žmogų, su kuriuo gali išsišnekėti apie literatūrą, apie gyvenimo prasmę, apie įsipareigojimus. Tie pokalbiai buvo gana veiksmingi. Kalbos nėra – ne sykį pagalvojau, jog būtų gėda bet kaip atlikti mokytojo vaidmenį vien dėl dėstytojų, kurie kilstelėjo mūsų (ir mano) dvasią aukštojoje mokykloje. Būtų gėda prieš Profesorę. Skaityti toliau…
