Nuo rugsėjo pirmosios Ugdymo plėtotės centro Ugdymo turinio skyriaus Kalbų ir meninio ugdymo poskyrio vedėja tapo lituanistams gerai pažįstama Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja Zita Nauckūnaitė. 

 Dėl kokių priežasčių sutikote ateiti į šias nelengvas pareigas?

Man tai yra iššūkis. Jeigu durys gyvenime kur nors atsiveria, niekada nesakau „ne“. Pagalvojau, jeigu kviečia ne kartą, vadinasi, apmąstę, gal ir man laikas pasakyti savo žodį, įnešti savo dalį? Teko kurti „Nuotolinį lietuvių kalbos mokymo kursą brandos egzaminų vertintojams“ „Moodle“ aplinkoje (dabar ta pirmoji svetainė jau atiduota Nacionaliniam egzaminų centrui kuruoti), paskui toje pačioje virtualioje aplinkoje kūrėme „Lituanistų avilį“, daug jame plušėjome kartu su kolegėmis, taigi, gavau pakankamai informacijos, mačiau, kad tų problemų – nors vežimu vežk. Kartais net atrodydavo, gal mokytojai ir be reikalo skundžiasi, tačiau susidūrusi su konkrečiais atvejais, suprasdavau, kad tai tiesa. Pvz., dėl klasių koncentrų. Jeigu mokinys net toje pačioje mokykloje pereina pas kitą mokytoją, tas mokytojas jau dirba kitaip: kūriniai skaitomi kiti, mokymosi turinį suplanuota pateikti kitaip, – tai vaikas pasijunta tarsi iš mėnulio nuleistas. Kad to nebūtų, reikėtų aiškiai išskaidyti, kas būtina vienoje klasėje, kas kitoje.

Yra nesklandumų ir kitose srityse. Tarkime, Nacionalinis egzaminų centras 2008 m. pakvietė atlikti brandos egzaminų darbų analizę. Pamatėme, kad yra vertinimo, užduočių formulavimo, pačios egzaminų programos problemų. Protingi žmonės viską darė – aš negalvoju, kad ateisiu – ir viską pakeisiu. Tai utopija. Bet norisi paderinti ir Bendrųjų programų, ir egzaminų programų kai kuriuos aspektus, rasti bendrą kalbą ir su mokytojais, ir su mokslininkais, ir su ministerijos, Nacionalinio egzaminų centro žmonėmis. Jeigu visi ieškosime tiesos, man atrodo, bendradarbiaujant bus daug kas įmanoma. Skaityti toliau…

Share on Facebook