Švietimo istorija

Edukacinės komisijos veikla

1773 m. spalio 14 d. įkurta Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Edukacinė komisija. Tai pirmoji švietimo ministerija Europoje. Edukacinė komisija ėmėsi reformuoti visą valstybės švietimo sistemą – nuo parapinės mokyklos iki universiteto. Pagrindinis reformos tikslas – visuotinis ir privalomas visų luomų mokymas. Kitos esminės idėjos: švietimo prieinamumas – gimtoji kalba visų pakopų mokyklose (lenkų), visuotinis švietimas (pasaulietiškais), krašto poreikius atitinkantis mokymo turinys, piliečio ugdymas. Be to, atsisakyta fizinių bausmių, mokytojo autoritarizmo, skelbta luomų lygybė.

Apytikriais skaičiavimais Lietuvoje XVIII a. pradžioje neraštingų buvę: 28 proc. turtingų bajorų; 40 proc. vidutinių bajorų; 44 proc. miestiečių; 92 proc. smulkiųjų bajorų, o valstiečiai tik pavieniai buvo raštingi. Atrodo, kad karas, badas ir maras turėjo sumažinti ir taip negausų pradinių mokyklų skaičių, bet nepaisant visų sumaiščių, vidurinių mokyklų padaugėjo, tačiau jų lygis pirmame XVIII a. trečdalyje buvo gerokai atsilikęs. Lietuvos švietimui reikėjo esminių permainų ir reformų.

XVIII a. Lietuvos švietimo sistema iš esmės buvo vienose – jėzuitų – rankose. Toks vienpusis švietimas pradėjo nebetenkinti visuomenės poreikių ir neatitikti pasaulio švietimo raidos tendencijų. 1617 m. Romoje įkurto Pijorų ordino pedagoginė sistema Methodum docendi suformulavo Ratio studiorum – principus, Šviečiamajame amžiuje labiau priimtinus nei jėzuitų: kiekvienoje provincijoje buvo taikoma skirtinga pijorų mokymo programa, orientuota į gimtąją kalbą, krašto teisę ir santvarką, naująsias kalbas (vokiečių, prancūzų), gamtos mokslus, matematiką, istoriją bei praktiškuosius dalykus, t. y. pasirengimą dirbti kanceliarijoje, teisme, iždo tarnautojais, dvare, ūkyje. Pijorų idėjos ir mokyklos paplito Lietuvoje. Svarbu ir tai, kad prie mokyklų veikė laboratorijos, sodai, šiltadaržiai. XVIII a. LDK teritorijoje buvo 11 žinomų pijorų kolegijų. Vilniuje Kilmingųjų kolegija įkurta 1726 m., Retorikos mokykla ir Seminarija – 1732 m. Jungtinėje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje gimtąja kalba pijorai laikė lenkų kalbą.

Šviečiamojo amžiaus idėjos plito per aukštąsias Vakarų Europos mokyklas, per kai kurių didikų, turėjusių glaudesnių ryšių su Europos institucijomis, dvarus. Veikiami idėjų konkurencijos jėzuitai buvo priversti keisti savo globojamų kolegijų mokymo turinį ir būdus, didinti pasaulietinių mokslų pamokų skaičių, mokyti naujųjų kalbų, aiškinti naujas filosofijos sroves, rengti viešus mokyklų pasirodymus – vaidinimus, įsileisti į mokyklas pasauliečių mokytojų.

1773 m. popiežiaus Klemenso XIV bule Jėzuitų ordino veikla buvo sustabdyta. Lietuvos ir Lenkijos švietimo sistemai, buvusiai jėzuitų rankose, grėsė pakrikimas. Lietuvos vicekancleris J. Chreptavičius ir Vilniaus vyskupas I. J. Masalskis pasiūlė Seimui įkurti specialią jam pavaldžią švietimo komisiją. Jos paskirtis – perimti švietimą iš Bažnyčios ir jį reformuoti, šviečiant jaunimą atkurti kraštą.

Institucinės Lietuvos švietimo sistemos struktūra, kai švietimui vadovavo Edukacinė Komisija buvo tokia: Vilniaus universitetas (nuo 1781 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausioji mokykla); keturių mokymo apygardų pagrindinės apygardinės mokyklos; apygardinės mokyklos; parapinės mokyklos; privačios mokyklos.

Parapinėse mokyklose buvo dėstomas skaitymas, rašymas, fizinių mokslų pradmenys, agronomija, sodininkystė, suteikiamos higienos ir pasaulietiškojo dorovinio auklėjimo žinios. Į šešerių metų apygardinių mokyklų programą įėjo matematika, geometrija, algebra, geometrinė braižyba, dorovinis auklėjimas, gramatika, logika, poetika, metafizika, fizika, chemija, istorija, geografija, rašymas ir kompozicija; į septynerių metų programą įtraukta daugiau praktiškųjų dalykų (pvz., žemės ūkio pagrindai). Programiniai reikalavimai ir metodiniai nurodymai buvo paremti D. Hume‘o, J. Locke‘o pozityvizmo principais, J. J. Rousseau, fiziokratų mąstymu.

1777 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė 330 parapinių mokyklų. Jose mokėsi 4956 mokiniai, iš jų apie 77,8% - valstiečių ir miestelėnų vaikų. Lietuvos valstiečiai kartu laikė namų mokyklas, kuriose mokyta tik lietuviškai. 1776-1790 m. Vilniaus universiteto spaustuvė pardavė 14108 lietuviškų elementorių „Mokslas skaityma raszta lietuwiszka diel mazu wayku...“

Nuo 1780 m. apygardinių mokyklų mokytojus pasauliečius rengė LDK Vyriausioji mokykla (Vilniaus universitetas), parapinių mokyklų mokytojus pasauliečius nuo 1775 m. – specialiai įkurta Mokytojų seminarija, nuo 1783 m. – apygardinės mokyklos. 1777 m. apygardinių mokyklų nuostatai paskelbė naują, akademinį, valstybės struktūros luomą, kuris buvo pavaldus Edukacinei komisijai. Mokytojų pasauliečių gyvenimo būdas prilygintas vienuolių gyvensenai. Nesilaikę taisyklių mokytojai iš seminarijos buvo šalinami.

Edukacinės komisijos administraciniai ir organizaciniai reikalavimai buvo išdėstyti taisyklėse ir nuostatuose. Išsamus jų rinkinys išleistas 1783 m. Iki 1781 m. kontrolės sistemą centralizuotai valdė Edukacinė komisija, po 1781 m. mokyklų priežiūra Lietuvoje patikėta LDK vyriausiajai mokyklai (Vilniaus universitetui), Lenkijoje – Krokuvos universitetui. Mokyklas Lietuvoje kontroliavo universiteto vadovybės paskirti generaliniai inspektoriai.

XVIII a. pabaigos žymiausieji LDK Vyriausiosios mokyklos (Vilniaus universiteto) profesoriai – Gamtos istorijos katedros vadovas J. E. Gillbert‘as (svarbiausias jo darbas – penkių tomų veikalas „Lietuvos flora“), G. Forsteris, S. B. Jundzilas.

Daugiau informacijos:

Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. „Kelyje į valstybės stiprinimą: švietimo sistemos pertvarka Abiejų tautų respublikos reformų kontekste (XVIII a. 8–10 dešimtmetis)“.

 
Parengta pagal:
  • Švietimas ir mokslas Lietuvoje. Vilnius, 2002.