Švietimo istorija

Švietimas XIX amžiuje

Vilniaus imperatoriškasis universitetas

1795 m., po III Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, didesnė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis, o nuo 1807 m. ir Užnemunė, pateko carinės Rusijos priklausomybėn. Edukacinės komisijos pradėtos įgyvendinti švietimo idėjos iš dalies išsilaikė dar apie 3 dešimtmečius.

Lietuvos vyriausiosios mokyklos statusas buvo pakeistas: 1796 m. ji tapo Vilniaus vyriausiąja mokykla, o 1803 m. caro Aleksandro I aktu buvo paskelbta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. Universitete sudaryta Švietimo apygarda, kuriai priklausė kelios gubernijos. Kiekvienai gubernijai nustatytas valdinių mokyklų skaičius – po 1 šešių klasių (7 metų) gimnaziją ir 1 triklasę (6 metų) apskrities mokyklą. Visa Vilniaus apygarda tegalėjo išlaikyti 2 valdines gimnazijas ir kelias apskričių mokyklas. Daugiau mokyklų iki 1831 m. turėjo vienuolijos – 12 Vilniaus apygardos gimnazijų, 59 apskrities mokyklas, 261 parapinę (pradinę) mokyklą; Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose vienuolijos išlaikė 32 aukštesniąsias mokyklas.

Vilniaus universitetui buvo palikta ir mokyklų priežiūra. Kol apygardą ir universitetą globojo Rusijos užsienio reikalų ministras A. Čartoriskis, universitetas tvarkėsi savarankiškai: sudarinėjo mokyklų programas, leido vadovėlius, rengė mokytojus, jo vizitatoriai tikrino mokyklų darbą. 

Pradžios mokykloms universitetas didesnio dėmesio neskyrė. Jose mokėsi daugiausia valstiečių ir miestelėnų bei smulkiųjų bajorų vaikai; pasiturintys bajorai pradinį mokslą dažniausiai įgydavo namuose, padedami samdomų namų mokytojų. Kai kuriose etnografinės Lietuvos, ypač Žemaitijos, pradžios mokyklose, priklausomai nuo mokytojo, mokyta ir lietuviškai, ir iš švietimo vadovybės oficialiai neaprobuotų vadovėlių ar tiesiog iš religinio pobūdžio knygelių.

Vilniaus švietimo apygardos mokyklų dėstomoji kalba buvo lenkų.  Nuo 1803 iki 1821 m. 17-oje etnografinės Lietuvos gimnazijų ir apskritinių mokyklų mokinių padaugėjo nuo 2600 iki 3900. Pagal studentų skaičių Vilniaus universitetas buvo didžiausia Rusijos imperijos aukštoji mokykla. Apie 40% studentų buvo kilę iš etnografinės Lietuvos. Nors daugumą studentų, kaip ir vidurinių mokyklų moksleivių, sudarė bajorų vaikai, nemaža jų buvo iš miestiečių luomų, ne vienas studentas ir palyginti nemaža moksleivių buvo ir iš valstiečių; tiesa, jiems daugeliu atvejų tekdavo įsigyti suklastotus bajorystės dokumentus. To meto Rusijos imperijoje valstiečių kilmės inteligentai buvo neįprastas reiškinys.

Oficialiai mokyklose lietuvių kalbos nemokyta, universitete ji nedėstyta. Nuo 1798 m. paskaitos skaitytos lenkų kalba, nors ne vienas dalykas tebebuvo dėstomas lotyniškai, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Pavieniai profesoriai skaitydavo kai kuriuos istorijos, Lietuvos kultūros, gamtos kursus lietuvių kalba. Prie universiteto kilo lietuviškais sąjūdis, ypač paplitęs Žemaitijoje. Universitete studijavo S. Valiūnas, K. Nezabitauskis, S. Daukantas, S. Stanevičius, M. Valančius ir kt. 1823 m. buvo uždrausta Filomatų ir Filaretų draugijų veikla: nariai ir vadai buvo nuteisti ir ištremti, įvesta paskaitų ir studentų veiklos kontrolė. 

1803 m. pradėjus reformavus Vilniaus universitetą, katedrų skaičius jame padidėjo iki 32, o dėstomų dalykų – iki 55. Universitete dėstė astronomas, matematikas ir filosofas J. Sniadeckis, kuris, remdamasis fizine ir matematine sistema, aprašė Žemę. Jo darbas paskatino naujo pobūdžio geografinės literatūros atsiradimą. Mokslininko jaunesnysis brolis A. Sniadeckis buvo garsus chemijos profesorius, vadovavęs ir universiteto terapijos klinikai. Šiuo laikotarpiu universitetas išugdė nemažai įžymių mokslininkų – istorikus J. Lelevelį, I. Onacevičių, I. Danilavičių, gamtininkus J. Jundzilą, M. Ocapevskį.

Iš universitete dėsčiusių  ir mokslinį darbą dirbusių užsieniečių garsėjo Veterinarijos katedros veiklą universitete pradėjęs L. M. Bojanus, medikai (tėvas ir sūnus) Frankai, pirmųjų medicinos klinikų ir institutų Vilniaus universitete kūrėjai. Vakcinacijos ir Motinystės institutai Vilniuje buvo pirmos tokio pobūdžio įstaigos Europoje. J. Frankas buvo ir Vilniaus medicinos draugijos įkūrėjas 1805 m.

Žymiausias to laikotarpio mokslininkas, kuris XIX a. pr. vienas dirbo nepriklausomai nuo Vilniaus universiteto, buvo fizikas ir chemikas Theodoras Grotthussas. Gedučių dvare įsirengęs laboratoriją, jis sukūrė elektrolitinės disociacijos teoriją. Paskelbė pirmąją elektrolizės teoriją, kurioje iškėlė medžiagos dalelių poniškumo ir elektrocheminio dualizmo koncepciją, atrado pagrindinius fotochemijos dėsnius.

1831 m. sukilime dalyvavo apie 100 universiteto studentų. Po nuslopinto sukilimo carinė valdžia ėmėsi represijų – 1832 metais kaip laisvės idėjų židinį uždarė Vilniaus universitetą. 1842 m. buvo uždaryta ir paskutinė aukštojo mokslo įstaiga krašte – Medicinos draugijos akademija. Lyginant su amžiaus pradžia, 4-ajame dešimtmetyje Lietuvos Vilniaus gubernijoje daugiau kaip dvigubai sumažėjo pradžios mokyklų: 1804 m. jų buvo 153, 1839 m. – 67 (žydų mokyklos nesuskaičiuojamos). Mat iš karto po sukilimo visų mokyklų veikla buvo sustabdyta.

Vilniaus universiteto – buvusios svarbiausios krašte mokslo įstaigos – auklėtinių skleidžiama pažinimo šviesa dar ilgai darė įtaką kitų kraštų mokslo raidai. Nemažai Vilniaus studentų buvo priversti baigti studijas Rusijos imperijos universitetuose. Juozapas Senkovskis (1800-1858) ir Juozapas Kovalevskis (1801-1891) vėliau tapo garsiais orientalistais. Aleksandras Chodzka (1804-1891) parašė garsų veikalą apie persų kalbą ir literatūrą. Toliausiai likimas nubloškė Vilniaus universiteto auklėtinį Igną Domeiką. Po 1830-1831 m. sukilimo jis atsidūrė Prancūzijoje, baigė Paryžiaus kalnakasybos mokyklą. Daug metų buvo Santjago (Čilė) universiteto profesorius ir rektorius, tyrinėjo Čilės naudingąsias iškasenas, rado naujų vario, aukso, akmens anglių telkinių, pagarsėjo įvairių sričių – geologijos, mineralogijos, meteorologijos, botanikos – tyrinėjimais.

 

Daraktorių mokyklos

1841 m. S. Daukanto ir kitų lietuvių liaudies švietimo gimtąja kalba reikalui neabejingų pastangomis Vidaus reikalų ministerija leido steigti prie Žemaičių vyskupijos bažnyčių pradines mokyklėles, kuriose šalia tikybos pradžiamokslio leista mokyti skaityti lietuviškai. Tiesa, su sąlyga, kad kartu vaikai bus supažindinami ir su rusų abėcėle. Iš pradžių tokių mokyklėlių nedaug teatsirado. Tačiau, kai 1850 m. vyskupu tapo Motiejus Valančius, mokyklėlių ėmė greitai daugėti. 1853 m. jų buvo jau 197. Kauno gubernijoje jų buvo trigubai daugiau nei valdiškų rusiškų mokyklų; jose mokėsi 6000 mokinių.

Carinei valdžiai nuslopinus 1863 m. sukilimą, Lietuvoje iki 1904 m. galiojo spaudos draudimo lotyniškuoju raidynu įstatymas. Po sukilimo uždaryti vienuolynai, parapinės mokyklos, uždrausta spauda lotyniškomis raidėmis, įvesta kirilica. Mokytojais galėjo dirbti tik rusai, dėstomoji kalba buvo rusų, vietoj katalikų parapinių steigtos cerkvinės mokyklos.

Po 1863 m. sukilimo rusifikaciniais sumetimais buvo pertvarkytas vidurinių mokyklų tinklas. Buvo uždarytos Švenčionių ir Kėdainių gimnazijos, Vilniaus bajorų institutas, Telšių
progimnazija. Apskrities mokyklos paverstos aukštesniojo tipo pradinėmis, vadinamosiomis miesto, mokyklomis. Apygardos mokyklos vadovavosi bendraisiais Rusijos švietimo nuostatais. XIX a. pabaigoje Vilniaus ir Kauno gubernijose buvo po dvi klasikines berniukų gimnazijas, t. y. vidurines humanitarinio profilio mokyklas, suteikiančias teisę be egzaminų stoti į universitetus (Vilniuje – dvi, Kaune ir Šiauliuose – po vieną) ir po vieną realinę mokyklą (gimnaziją), t. y. vidurinę mokyklą su gamtos mokslų profiliu, suteikiančią teisę be egzaminų stoti į aukštąsias technikos mokyklas (po vieną Vilniuje ir Panevėžyje). Progimnazija veikė Kuršo gubernijai priklausiusioje Palangoje. 

Vidurinė mokykla tuomet buvo prieinama anaiptol ne daugumai gyventojų, nors formalių luominių apribojimų ir neliko. Tiesa, slaptas švietimo ministro 9 dešimtmečio aplinkraštis draudė priimti į vidurines mokyklas „vežėjų, tarnų, skalbėjų, virėjų, smuklių prekybininkų ir kitų panašių žmonių vaikus“. Mokymasis kainavo, ir nemažai. Per aptariamą laikotarpį nuolat didėjo mokestis už mokslą. Vidurinių mokyklų tinklas buvo retas, tad mokiniai turėjo gyventi ne su tėvais. Mokytis galėjo tik pasiturinčių tėvų arba turtingus globėjus turintys vaikai. Lietuvoje daugiau kaip pusė gimnazistų buvo dvarininkų ir rusų valdininkų vaikai, daugiau kaip ketvirtadalis – miestiečių atžalos. Daugiau valstiečių vaikų mokėsi tik Suvalkų gubernijos vidurinėse mokyklose.

1864 metais caras įsakė visose mokyklose pradėti dėstyti rusų kalbą kaip privalomą dalyką, o 1871 m. švietimo ministras Dmitrijus Tolstojus žodžiu nurodė mokyti rusų kalba. Įstatymas atėmė iš bendruomenių teisę pasirinkti mokytojus. Juos savo nuožiūra skyrė kiekvienoje gubernijoje veikianti mokyklų direkcija. Vis dėlto teisūs pasirodė tie, kurie iš pat pradžių teigė, kad rusiška pradžios mokykla etninėje Lietuvoje, t. p. ir Suvalkijoje, politinių tikslų nepasieks. Juk mokymas visoje imperijoje nebuvo privalomas. Į rusiškas mokyklas savo vaikus leido nedaug kas. Pagal besimokančių kaimo mokyklinio amžiaus vaikų procentą 1898 m. Kauno gubernija užėmė 74-ąją, o Suvalkų gubernija – 69-ąją vietą iš visų 89 Rusijos imperijos gubernijų ir sričių. O tarp Rusijos imperijos europinės dalies gubernijų (be Lenkijos Karalystės), Kauno gubernija buvo paskutinėje – 50-ojoje vietoje, Vilniaus gubernija – 47-ojoje. Nepaisant tokios padėties, Lietuvos gyventojų ir pačių lietuvių raštingumas buvo vienas aukščiausių imperijoje.

Priešinantis rusifikacijai buvo kuriamas slaptųjų (daraktorinių) lietuviškų mokyklų tinklas, veikęs 40 metų, - unikalus reiškinys pasaulio švietimo istorijoje. Neinstitucinis švietimas tapo labai svarbus – ne dėl teikiamų žinių kokybės, o dėl stipraus pilietinio jausmo, solidarumo kovojant su carizmo represijomis. Mokyklose buvo skatinama arba sudaromos galimybės skaityti nelegaliai knygnešių gabenamas lietuviškas knygas ir spaudą. Lietuviškos mokyklos idėja puoselėta ir sunkiausiomis aplinkybėmis, bet 1865 m. carinei valdžiai įteiktas vyskupo M. Valančiaus lietuviškos vidurinės mokyklos projektas nebuvo priimtas.

Lietuvoje jau buvo naminio grupinio vaikų mokymo tradicija, kuri, didėjant rašto poreikiui, plėtojosi ir per prievartinį rusinimą virto savotiška slapta mokykla. Žiemos metu daugelyje kaimų veikė dažniausiai kas savaitę iš trobos į trobą besikilnojanti mokyklėlė, kurioje vaikus tikėjimo pradžiamokslio, skaityti, rečiau ir rašyti gimtąja kalba, kartais ir skaičiuoti, taip pat lenkų ar net rusų kalbos mokė koks nors tėvų pasamdytas asmuo. XIX a. antrojoje pusėje toks žmogus buvo vadinamas daraktoriumi (liaudiškai iškreipta žodžio „direktorius“ forma). Dažniausiai jis buvo tik menkai rašto pramokęs, neretai tik skaityti mokantis asmuo, vasarą dirbąs ir kitus samdomus darbus, pavyzdžiui, ganąs kaimo bandą. Bet pasitaikydavo ir labiau išsilavinusių daraktorių. Retkarčiais daraktoriaudavo ir vienas kitas gimnazijos moksleivis ar aukštosios mokyklos studentas.

Daugelis šviesiausių žmonių po 1863 m. sukilimo buvo ištremti, kiti neteko teisės dirbti savame krašte. Vienas jų – Vilniaus bajorų licėjaus auklėtinis Jonas Čerskis. Ištremtas į Sibirą pagarsėjo kaip geologas, paleontologas, geografas, tyrinėjo Baikalo ežerą. J. Čerskio vardu pavadintas kalnagūbris Užbaikalėje bei kalnynas rytų Sibire.

Susiklosčius nepalankioms politinėms ir kultūrinėms aplinkybėms, pirmoji Lietuvių mokslo draugija 1889 m. buvo įsteigta ne Lietuvoje, bet Baltimorėje (JAV). Tik panaikinusi spaudos draudimą, 1907 m. carinė valdžia leido Lietuvoje įkurti Mokslo draugiją. Ji turėjo didžiulę reikšmę telkiant krašto intelektualus, skatinant lituanistinius ir kitokius tyrinėjimus. Draugija gyvavo iki 1940 m.

Panašios švietimo aplinkybės buvo ir per 1915-1918 m. vokiečių okupaciją. Okupacinė valdžia buvo paskelbusi dokumentą „Pagrindinės gairės mokyklos reikalams gaivinti“. Švietimo struktūra liko ta pati: pradinė, vidurinė, aukštesnioji mokykla. Aukštesniųjų mokyklų valdžia nesteigė. Gavusios leidimus pastarąsias steigė ir išlaikė privačios draugijos („Ryto“, „Saulės“, „Žiburio“), komitetai. Nuo 1917 m. mokyklų reikalais rūpinosi Lietuvos valstybės tarybos Švietimo komisija. Okupacijos pabaigoje jau veikė 20 gimnazijų ir progimnazijų.

Lietuviškos mokyklos buvo įkurtos Rusijos miestuose (Peterburge, Voroneže), kur susitelkė daugiausia karo pabėgėlių iš Lietuvos. Voroneže įkurtas privatus Lietuvių mokytojų institutas, kuriame lietuvių kalbą dėstė J. Balčikonis, J. Jablonskis. Jo iniciatyva sudaryti ir išleisti skaitiniai „Vargo mokykla“, „Mūsų žodynėlis“, „Mūsų rašyba“. Šviesuomenė rengė tautos mokyklos kūrimo pamatus.

 

Parengta pagal:
  • Švietimas ir mokslas Lietuvoje. Vilnius, 2002.