Švietimo istorija

Švietimas okupacijos metais

Jau 1941 m., per pirmąją Lietuvos gyventojų trėmimo bangą, iš Lietuvos buvo išvežta per 1450 mokytojų. Daug jų mokykla neteko ir pokario rezistencijos metais.

Pedagogika Lietuvoje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, tapo viena iš mokslo sričių, pavaldžių oficialiajai ideologijai, autoritariniam, žmogų kaip asmenį niveliuojančiam, režimui. „Naujojo ugdymo“ idėjos, pradėjusios įsitvirtinti nepriklausomos Lietuvos pedagogikoje, turėjo sunykti. Pasmerkta pedologija, visapusiški žmogaus psichologiniai tyrinėjimai, paneigta socialinio ir kultūrinio proceso konteksto svarba, uždraustos nagrinėti pedagogikos istorijos temos, nepalankios imperinėms „didžiosios valstybės“ nuostatoms. Ideologizuota mokykla rėmėsi klasikiniu germanų ir slavų ugdymo pavyzdžiu, pritaikytu Sovietų Sąjungai, t. y. orientavosi į stropų, marksistinei-lenininei ideologijai ištikimą vykdytoją. Akademiškasis mokymo turinys buvo suabsoliutintas, auklėjamasis turinys – besąlygiškai ideologizuotas, pritaikytas visoms Sovietų Sąjungos mokykloms.

Okupacijos metais buvo numatyta suvienodinti ir mokyklos struktūrą. Visoje Sovietų Sąjungoje buvo dešimtmetė mokykla. Lietuva išsikovojo teisę turėti vienuolikos metų vidurinę mokyklą. 1959 m. SSKP XX suvažiavime nutarta kurti „ateities mokyklą“ – internatinę mokyklą, kurioje būtų ugdomi sovietinio žmogaus idealą atitinkantys jaunuoliai. 1956 m. Lietuvoje įsteigtos 3 internatinės mokyklos, o 1963 m. jų jau buvo 47. Nuo 1966 m. pradėtas įgyvendinti visuotinis vidurinis mokymas. Siekiant susieti mokymą su gyvenimu, vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose buvo įvestas politechninis, gamybinis mokymas.

Švietimo principai: visų lygios teisės į mokslą, privalomas mokslas visiems vaikams ir paaugliams, valstybinė ir visuomeninė mokymo ir auklėjimo įstaigų priklausomybė; nemokamas mokymas visose švietimo pakopose; mokymo ir komunistinio auklėjimo vienovė ir t.t. Komunistinį auklėjimą diegė mokyklose privalomos spaliukų, pionierių, komjaunimo organizacijos, mokytojų komunistų partijos kuopelės, organizacijos.

Mokymo turinys buvo vienodas visose SSRS mokyklose. Vadovėliai, išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros, buvo verčiami iš rusų kalbos.

Pamažu įvedant privalomąjį mokymą Lietuvoje buvo pastatyta daug mokyklų. Ikimokyklinių įstaigų ypač padaugėjo pradėjus kampaniją „Kiekvienam kolūkiui – po vaikų darželį“. Sureikšminus profesinį mokymą sparčiai plėtėsi profesinių mokyklų tinklas.

Okupacinio laikotarpio švietimas unifikuotas, ideologizuotas, žmogus ugdomas pagal vieną – komunizmo kūrėjo – modelį, o mokykla buvo sovietinės ideologijos propaguotoja.

Lietuvai tapus sudėtine Sovietų Sąjungos dalimi, šalies mokslo institucijos turėjo vykdyti bendrus visam Sąjungos mokslui iškeltus uždavinius. Laikytasi nuostatų, kad mokslas turi būti sutelktas atskiruose institutuose, o studijos – tik aukštosiose mokyklose. Lietuvoje pradėtos kurti specializuotos aukštosios mokyklos. 1950 m. pabaigoje Kauno universitetas (taip VDU vadintas nuo 1946 m.) buvo perorganizuotas į Kauno politechnikos ir Kauno medicinos institutus.

Svarbiausias mokslinio darbo centras ir koordinavimo įstaiga buvo Mokslų akademija, kuriai priklausė 12 institutų (1986). Tuo metu Akademijoje buvo 27 akademikai, 35 nariai korespondentai, joje dirbo 1817 mokslo darbuotojų (iš jų 112 mokslų daktarų, 948 mokslų kandidatai). Be to, Lietuvoje veikė ir 29 mokslinio tyrimo institutai, priklausę SSRS ir LSSR ministerijoms bei žinyboms (1985). Iš viso 1985 m. Lietuvos mokslinio tyrimo institutuose (kartu su MA institutais) dirbo daugiau kaip 5 tūkst. darbuotojų.

 
Parengta pagal:
  • Švietimas ir mokslas Lietuvoje. Vilnius, 2002.