Švietimo istorija

Švietimas Lietuvoje 1918-1940 m.

„Žmonių švietimas – tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas“, - skelbė pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras J. Yčas 1918 m. vasario 16-ąją.

1918 m. besikurianti Lietuvos valstybė savo žinion perėmė 8 gimnazijas ir 11 progimnazijų, 1920 m. sausio pradžioje jau buvo 16 gimnazijų, 22 progimnazijos, 16 vidurinių mokyklų, 15 iš jų – privačios. Kuriant mokyklų tinklą, pertvarkant ugdymo turinį, leidžiant vadovėlius, rengiant mokytojus siekta įveikti rusų mokyklos įtaką, remtis užsienio šalių švietimo patirtimi, ieškoti savo kelio atsižvelgiant į krašto socialinę, ekonominę būklę ir tautos tradicijas. Švietimo kūrimo darbai įteisinti juridiniais dokumentais, kurie priimti tik viešai aptarus su visuomene. 1921 m. paskelbtas Įstatymo mokslui sutvarkyti bendrojo ugdymo Švietimo ministerijos mokyklose projektas.

Carinės okupacijos palikimas buvo menkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Tad reikėjo mažinti neraštingumą, kelti bendrąjį išsilavinimą. Pradinių mokyklų mokytojai, jaunimo organizacijos, švietimo draugijos organizavo kursus, lavinimosi būrelius, laikė knygynėlius, skaityklas, kūrė vakarines mokyklas. Ūkininkų švietimu rūpinosi Žemės ūkio rūmai. Nuo 1929 m. pradėti steigti jaunųjų ūkininkų rateliai (1939 m. buvo 46 tūkst. narių). Darbo rūmai rengė kursus darbininkams. Organizuotas švietimas kariuomenėje. Liaudies universitetus steigė įvairios draugijos: V. Kudirkos švietimo, Vyskupo V. Valančiaus, Kultūros švietimo draugijos, Lietuvių mokytojų tautininkų sąjunga, Darbo rūmai.

1922 m. Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą. Patvirtinta 4 metų pradžios mokykla, privaloma visiems mokyklinio amžiaus vaikams. Mokyklos steigtos ten, kur susidarydavo 30 vaikų grupė. 1925 m. įstatymas numatė 1 komplekto mokyklą 500 gyventojų. Prie to priartėta 1935 m. Privalomojo mokslo prievolė pradėta vykdyti 1927-1928 m. m., visuotinai įvesta 1930 m. 1929-1930 m. Lietuvos pradinių mokyklų statistika: 2386 mokyklos (iš jų 2158 lietuvių, 122 žydų, 25 lenkų, 16 vokiečių, 13 rusų, 7 latvių, 45 mišrios). Dirbo 3777 mokytojai, mokėsi 155288 vaikai. Nuo 1932 m. mokykloms statyti valstybė ir savivaldybės kasmet išleisdavo po 2 mln. Lt.

1924 m. Švietimo ministerija nustatė mokytojų mokslo cenzą. Mokytojus rengė 6 valstybinės, 4 privačios mokytojų seminarijos. Baigusieji jas įgydavo mokytojo teises ir abitūros diplomą.

Trečio dešimtmečio viduryje sukurtas mokyklų tinklas jau tenkino visuomenės ir valstybės poreikius: veikė 38 gimnazijos (14105 mokiniai), 79 progimnazijos ir vidurinės mokyklos (9503 mokiniai). 1940 m. buvo 72 gimnazijos, 27 progimnazijos, 99 vidurinės mokyklos, mokėsi 24162 mokiniai, veikė 14 valstybinių profesinių mokyklų, 30 – privačių, mokėsi 3845 mokiniai. Buvo steigiamos vadinamosios specialinės mokyklos – miškininkų, sodininkystės ir daržininkystės, pienininkystės, policijos, karo, karo aviacijos, meno, muzikos, komercinės prekybos ir amatų.

Ikimokyklinių vaikų ugdymu pirmaisiais valstybės kūrimosi metais daugiausia rūpinosi draugijos (Lietuvos vaiko draugija įsteigė 116 darželių; Vincento auliečio labdaros draugija – 45 darželius), vienuolijos, buvo privačių darželių. 1936 m. ikimokykliniu ugdymu ėmė rūpintis Lietuvos švietimo ministerija, rengtasi ikimokyklinį švietimą įtraukti į bendrą švietimo sistemą kaip parengimo pradiniam mokslui pakopą. 1940 m. darželius lankė apie 5 tūkst. vaikų, juose dirbo apie 150 auklėtojų.

1918-1925 m. švietimo pertvarka reformavo ne tik mokyklų tinklą, bet ir ugdymo turinį. Vadovėliai buvo verčiami iš užsienio kalbų nauji, rašomi lietuviški originalūs - visų pirma gimtosios kalbos ir Lietuvos istorijos. Vadovėlių leidimu nuo 1919 m. rūpinosi Knygų leidimo komisija. Terminiją tvarkė J. Jablonskis, M. Šikšnys, K. Šakenis, J. Elisonas ir kiti. Plėtojosi naujas požiūris į ugdymo tikslus ir uždavinius, sklido naujos didaktinės pažiūros ir europietiškos pedagoginės naujovės.

Nustatyti 5 gimnazijų tipai: humanitarinė gimnazija (sustiprintas lotynų kalbos mokymas); realinė gimnazija (sustiprintas gamtos ir matematikos mokslų mokymas), gimnazija, kurioje sustiprintai mokoma užsienio kalbų; gimnazija, kurioje dėstomi komercijos dalykai; klasikinė gimnazija (sustiprintas senųjų kalbų dėstymas). Pradėtos steigti 6-erių metų pradinės mokyklos.

Eksperimentinės psichologijos idėjas pirmasis Lietuvoje pradėjo skleisti J. Vabalas-Gudaitis. P. Mašiotas siūlė individualizuoti mokymą, t. y. aukštesniųjų klasių moksleiviams suteikti galimybę mokomuosius dalykus pasirinkti pagal savo polinkius ir interesus. Filosofas Vydūnas ragino ugdyti vaiko intelektines ir dorines galias. Vokiečių pedagogo F. V. Forsterio idėjas propagavo rašytoja ir pedagogė M. Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana). Originali ir reikšminga S. Šalkausko sukurta „pilnutinio ugdymo“ sistema. Jis ragino siekti ugdymo integralumo, remtis jo sukurtos ugdymo sistemos reikalavimais ir pagrindiniais principais: rengti žmogų visoms gyvenimo sritims lavinant ir turtinant visas jo galias. Didaktikos kaita: raginta atsisakyti scholastinio mokymo tradicijų, verbalinių mokymo metodų, pradėta domėtis įvairiomis reformistinėmis srovėmis, „naujojo auklėjimo“, arba „naujosios mokyklos“, idėjomis, pripažįstančiomis pedocentrizmą, vaiko ugdymą remiantis jo paties fiziniu ir dvasiniu aktyvumu. Formavosi nauji didaktiniai principai: mokymas siejamas su gyvenimu, didelės reikšmės skirta vaizduotei, prieinamumui, diferencijuoto mokymo idėjai, auklėjimui atsižvelgiant į vaiko prigimtį, psichikos ypatumus.

1920 m. Kaune buvo įsteigti Aukštieji kursai, 1922 m. perorganizuoti į Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas), kuris tapo svarbiausiu šalies mokslo centru. Jame buvo plėtojami geografijos, biologijos, medicinos, fizikos, mechanikos, chemijos, gamybos technologijos sričių moksliniai tyrinėjimai. Ypač daug dėmesio buvo skiriama lituanistinės tematikos darbams. Vytauto Didžiojo universitete veikė Lyginamosios kalbotyros, Lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos ir Etnologijos katedros. Jose dirbo nemažai garsių mokslininkų. Vietovardžių komisijai, „Lietuvių kalbos žodyno“, „Tautosakos archyvo“, „Žemės vardyno“ darbams parengti buvo skiriamos lėšos. Išsamiai tyrinėtas Lietuvos Statutas, žymiausias XVI a. teisės paminklas, daręs įtaką teisėtvarkos kūrimuisi daugelyje Ryt Europos valstybių. Kultūros istorikas ir filosofas L. Karsavinas parašė 5 tomų „Europos kultūros istoriją“, savo filosofijos ir pedagogikos darbais mokslą praturtino S. Šalkauskas, A. Maceina, estetikos mokslui daug nusipelnė V. Sezemanas.

Universitete telkėsi visų sričių, išskyrus žemės ūkio, tarpukario Lietuvos mokslininkai. Agronomas selekcininkas Dionizas Rudzinskas, 1903 m. įkūręs pirmąją selekcijos stotį Rusijoje, tapo ir Lietuvos selekcijos „tėvu“. 1922 m. Dotnuvoje jis įkūrė selekcijos stotį, išvedė kelioliką naujų augalų veislių.

Kaune buvo kuriamos ir kitos aukštosios mokyklos. Iš viso Lietuvoje per 1922-1939 m. laikotarpį įkurtos dar aštuonios: Vytauto Didžiojo karo kolegija (Kaune, 1931), Žemės ūkio akademija (Dotnuvoje, 1933), Kauno konservatorija (1933), Prekybos institutas (Klaipėdoje, 1934), Klaipėdos pedagoginis institutas (1935), Veterinarijos akademija (Kaune, 1936), Kauno meno mokykla (1939). 1939 m. Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, Pedagoginis institutas persikėlė į Šiaulius, vėliau – į Vilnių.

Nuo 1939 m. sausio 1 d. pradėjo veikti Lituanistikos institutas – pirmoji iš biudžeto išlaikoma mokslo įstaiga. Lituanistinis darbas pasidarė kryptingesnis ir didesnio masto. Lituanistikos institutas tapo svarbiausiu mokslo centru šalyje, jo žinion buvo atiduotos beveik visos Lietuvoje veikusios mokslo įstaigos, draugijų sukauptos mokslo ir kultūros vertybės. 

1940 m. prasidėjusi ir 50 metų trukusi Lietuvos okupacija sustabdė pradėtus švietimo darbus. Šalies švietimas pradėtas plėtoti pagal Lietuvai svetimus principus.

 
Parengta pagal:
  • Švietimas ir mokslas Lietuvoje. Vilnius, 2002.