Kiekviena švietimo reforma būtinai turi tris sudėtines dalis: Ugdymo kaita (turinio, metodų ir pan.), pedagogų profesinės kompetencijos kaita ir vertinimo kaita. Per dešimtį Lietuvos švietimo reformos metų gana daug nuveikta pirmosiose dviejose srityse. Ne tik parengti pagrindiniai dokumentai ( Bendrosios programos, Išsilavinimo standartai, pedagogų atestacijos ir kvalifikacijos kėlimo sistema ir kt.), bet ir gana sėkmingai įgyvendinama. Tik vertinimo problema lieka labai opi: neužtenka parengti naujus vertinimo kriterijus, atitinkančius kintantį ugdymo turinį, metodus, besimokančiųjų bei visuomenės poreikius, būtina užtikrinti, kad šia vertinimo sistema bus sėkmingai naudojamasi mokyklose, ja bus pasitikima. Todėl be galo svarbu, kad šia sistema būtų grindžiami ir egzaminai – ugdymo proceso rezultatų įvertinimas tam tikroje pakopoje.

Egzamino kaitos būtinybė

Vertinimo vizija suformuluota jau senokai, tačiau paskutiniuosius dvejus su puse metų kryptingai formuojama racionali egzaminų sistema, atitinkanti Lietuvos švieitmo reformos kryptis ir jungianti vidurinįjį išsilavinimą su aukštesniuoju bei aukštuoju.

Be abejonės, brandos egzaminų reformos sėkmingas įsibėgėjimas susijęs su Europos Sąjungos PHARE – HERIL programa. 1998 m. sausio mėnesį organizuota įvadinė programos konferencija buvo rimtas žingsnis apibendrinant Lietuvoje sukauptą egzaminavimo ir vertinimo patirtį bei susiejant mūsų šalies ir svečių iš Anglijos, Škotijos, Slovėnijos, Lenkijos bei Latvijos patirtį.

Minėtina, kad bandymų reformuoti egzaminavimo sistemą būta ir anksčiau, tačiau dėl daugybės priežasčių tai buvo tik “kosmetiniai” pakeitimai archaiškoje egzaminų sistemoje. Tačiau niekinti to nederėtų, nas kai kurių mokomųjų dalykų dėstymo metodikos gerokai pasistūmėjo į priekį net po dalinių pakeitimų.

Lietuvių kalbos egzaminai (pagrindinės devynmetės ir abitūros) taip pat buvo koreguojami ir anksčiau: įvedus mokymąsi lygiais ( B, A ir S) lietuvių kalbos egzaminą žodžiu taip pat buvo bandoma organizuoti skirtingų lygių ( B ir A lygių atskyrimas buvo racionalus žingsnis, bet rėmėsi labiau kiekybiniu principu nei kokybiniu), vienais metais buvo pasiūlytos A ir B lygių egzamino raštu rašinio temos; populiarėjant teksto analizei bei interpretacijai, šalia rašinio temų egzamine raštu imtos siūlyti ištraukos teksto interpretacijai. Tokie bandymai keisti lietuvių kalbos egzaminą nebuvo itin sėkmingi, nes dar nebuvo parengti visi pagrindiniai švietimo kaitos dokumentai ( Bendrosios programos ir Išsilavinimo standartai XI XII klasėms), nebuvo numatyta aiški visų egzaminų reformos kryptis. Be to, pritūkus profesionalaus pasirengimo, lietuvių kalbos egzamino keitimai buvo gana nežymūs ir negalėjo tenkinti visų švieitmo sistemoje dalyvaujančių grandžių poreikių.

Esminė būtinybė keisti lietuvių kalbos egzaminą , t. y. keisti turinį ir formą,- besikeičiantis ( ir pakitęs) lietuvių kalbos ugdymo turinys, moksleivių ir visuomenės socialinės reikmės, naujausi pedagogikos ir psichologijos tyrimai apie moksleivių ugdymą, kalbinės veiklos specifika ir kt. Be to, dėl daugybės pokyčių visuomenės gyvenime ir švieitmo sistemoje iškilo būtinybė kuo visapusiškiau, išsamiau, patikimiau(validžiau) įvertinti moksleivių gebėjimus, pateikti visiems suinteresuotiems rezultatais kuo išsamesnę informaciją ir rezultatų analizę.

Keitimai bųuvo neišvengiami būtent dabar dar ir todėl, kad šiemet pagrindinė mokykla tapo dešimtmetė, o nuo ,kitų mokslo metų visi 11-ųjų klasių moksleiviai bus ugdomi pagal profilinio mokymo(-osi) principus. Be to, daugybės mokyklų, dalyvavusių profilinio mokymo(-osi) eksperimente, abiturientai jau šiemet privalo turėti galimybę rinktis skirtingo tipo egzaminus.

Egzamino kaitos žingsniai

Lietuvių kalbos egzamino reformai buvo ruošiamasi nuosekliai. Dar 1997 m. vėlų rudenį buvo sudaryta egzamino rengimo grupė, kuriai buvo keltas pagrindinis iuždavinys – parengti naują egzamino modelį. Grupės nariai, kartu su kitų egzaminų rengimo grupių nariais, buvo pakviesti mokytis egzaminų teorijos, užduočių rengimo ir vertinimo principų. Taigi rengiamas egzamino modelis buvo grindžiamas ne tik praktine patirtimi, bet ir teoriškai.

1998 m. gegužės mėnesį buvo įvykdytas eksperimentinis lietuvių kalbos egzaminas Panevėžio apskrityje. Bandyme dalyvavo daugiau nei 800 šios apskrities vienuoliktokų iš 23 mokyklų. Egzaminas gerokai skyrėsi tiek forma, tiek turiniu nuo įprasto lietuvių kalbos egzamino.

Eksperimentinio lietuvių kalbos egzamino formą ir turinį buvo siekiama kuo labiau priartinti prie besikeičiančio ugdymo turinio, nes senojo egzamino turinį ir ugdymo turinį apibrėžiančių švietimo dokumentų nedermė buvo akivaizdi. Švietimo koncepcija, Bendrosios programos ir Išsilavinimo standartai teigia, kad pagrindinis gimtosios kalbos, kaip mokomojo dalyko, tikslas – asmens komunikacinė, lingvistinė, literatūrinė ir kultūrinė kompetencija. Kadangi senųjų lietuvių kalbos egzaminų turinys buvo grįstas (didžąja dalimi) žinių reprodukavimu ir reikalavo tik nedaug gebėjimų, į kurių ugdymą orientuoja švietimo reformos dokumentai, akivaizdu, kad apie realų skirtingų kompetencijų vertinimą per senąjį egzaminą nederėtų kalbėti.

Panevėžio apskrityje vykusiu eksperimentu norėta įvekti ir dar vieną aktualią senųjų egzaminų problemą – vertinimo uždarumą. Tradicinių egzaminų rezultatai neleido pažinti realios situacijos, nes moksleivių rašto darbai ir atsakinėjimas vertintas tik mokyklos kontekste, tarsi taikant kriterinį vertinimą, bet iš esmės nenusakant bent kiek konkretesnių vertinimo kriterijų, nenurodant būtino pasiekti nei minimalaus, nei maksimalaus gebėjimų lygmens. Kitaip tariant, buvo vykdoma tiek lietuvių kalbos egzaminų, kiek šalyje buvo bendrojo lavinimo mokyklų. Apie vertinimo mokyklose tam tikras tendencijas galima kalbėti išsianalizavus Egzaminų centro surinktą statistiką. Taigi patikimų duomenų, apibūdinančių, kokia yra reali situacija, kad mokyklos galėtų numatyti, kaip tobulinti ugdymo turinį ir metodus, o aukštosios ar aukštesniosios mokyklos galėtų naudoti egzaminų duomenis kaip atrankos kriterijų, nebūta.

Be abejonės, pirmojo eksperimentinio egzamino tikslas buvo patikrinti naujojo egzamino modelį, įgalinantį objektyviau įvertinti moksleivių gebėjimus. Todėl buvo parengtos specialios vertinimo normos, kuriomis vadovaudamasis vertintojas galėtų gana objektyviai įvertinti moksleivių pasiekimus.

Lietuvių kalbos bandomasis egzaminas Panevėžio apskrityje buvo organizuotas vieno lygio (tqaip buvo tradiciniame lietuvių kalbos egzamine raštu, o žodinio egzamino užduotys iš esmės skyrėsi tik apimtimi), bet bandytos užduotys buvo skirtingo sudėtingumo: vienos sąlygiškai orientuotos į B tipo (ateityje mokyklinį) egzaminą, o kitos – į A (ateityje valstybinį). Šio sąlyginio užduočių modeliavimo pagrindu, apibendrinus mokytojų-vertintojų pastabas, išsnalizavus teoriškai bei statistiškai bandymo rezultatus, pasikonsultavus su Lietuvių kalbos ekspertų komisija bei su kai kuriais mokslininkais, 1999 metais buvo rengiamas antrasis egzamino bandymas.

Antrajame bandyme dalyvavo mokyklos iš įvairių Lietuvos regionų, A lygio egzaminą rikosi 516, o B lygio 286 abiturientai. Kadangi pirmajame eksperimente jau buvo išbandyta naujoji egzamino struktūra bei administravimo tvarka, buvo siekta tolesnio tikslo – parengti ir išbandyti dviejų lygių egzaminą, po to, išanalizavus rezultatus, jį pakoreguoti ir pasiūlyti naują egzamino modelį kaip brandos egzaminą.

Lietuvių kalbos egzamino modelis

Iš esmės naujas lietuvių kalbos egzamino modelis buvo parengtas dar 1998 metais, tačiau 1999 metų bandymui buvo kiek pakoreguotas, o po antrojo bandymo dar kiek pataisytos užduotys. Toks modelis parengtas įvertinus egzaminų teorijos principus, lietuvių kalbos dėstymo tradicijas, Lietuvos švietimui keliamus uždavinius, šiandienos gyvenimo keliamus reikalavimus ir užsienio kraštų egzaminavimo patirtį. Atsižvelgta į gimtosios kalbos ugdymo mokykloje tikslus bei į kalbinės veiklos ir raiškos formas (skaitymas, rašymas, kalbėjimas, klausymas), nes į tai orientuoja Bendrosios programos ir Išsilavinimo standartai. Klausymui įvertinti skiriama mažiau dėmesio, nes gimtajai kalbai tai ne tiek aktualu.

Lietuvių kalbos egzamino modelįš sudaro trys dalys: 1 dalis (raštu) – teksto interpretacija A lygiui ar modeliuojamam valstybiniam egzaminui, teksto interpretacija arba rašinys B lygiui ar modeliuojamam mokykliniam egzaminui; 2 dalis (raštu) – testas; 3 dalis (žodžiu) – kalbėjimas.

1 egzamino dalis. Pirmosios egzamino dalies užduotis (teksto interpretacija) buvo parengta taip, kad galima būtų įvertinti moksleivių gebėjimą atidžiai skaityti, suvokti analizuoti bei interpretuoti tekstą, remtis turima literatūrologine kompetencija (literatūros istorijos ir teorijos žiniomis) bei kultūros kontekstais. Vertinama ir kalbinė kompetencija: gebėjimas taisyklinga kalba reikšti mintis ir kurti rišlų tekstą raštu.

Po 1999 m.bandymo ir po abitūros egzamino moksleivių pasirinkimų apklausos, buvo nutarta kol kas palikti ir tradicinį rašinį, kurį B lygių besimokantys abiturientai rankosi gana dažnai (daugiau nei 50%) ir jų įvertinimai, lyginant su B lygiu besimokiusiais, bet pasirinkusiais teksto interprateciją, buvo aukštesni. Be to, kol kas nėra pakankamai metodinės literatūros, padedančios lietuvių kalbos mokytojams parengti moksleivius interpretuoti tikstą, o tokios pagalbos, ypač vyresniojo amžiaus lituanistams, kurie tikrai tam nebuvo rengti aukštosiose mokyklose, tikrai reikėtų.

A ir B lygiams siūlomos teksto ištraukos turėtų būti įvairių literatūros rūšių bei krypčių, be to, A lygiui siūlomos ištraukos turėtų reikalauti kiek subtilesnių įžvalgų. Šalia B lygio ištraukų turėtų būti pateiktos nuorodos – analizės bei interpretacijos orientyrai, kurie nėra privalomi, bet galėtų padėti moksleiviams perskaityti tekstą.